|
|
|
Kelionės į praeitį per giminės medžius
Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos direktorius 49–erių Vidas Kelpša, pats besidomintis savos kilmės šaknimis, paskatino ir mokinius, jų tėvus bei senelius sudarinėti savų giminių genealoginius medžius.
Atsekė pavardės kilmę Jau septynerius metus V.Kelpša, mokantis penktokus istorijos, geba sudominti juos giminės istorija. „Giminės medis – tai vaiko kelionė į praeitį, kai praeitis susiejama su jo protėviais. Vaikui šis darbas būna toks įdomus, kad į jį įtraukia ne tik savo tėvus, bet ir senelius. O šie su tokiu ūpu kapsto savo giminės šaknį, jog nusikasa ligi šeštos ar septintos kartos į gylį, atseka net savo labai tolimus sentėvius. Pradėję šį darbą mokykloje, mokiniai noriai jį tęsia, vis papildydami savo giminės medį, gimus naujam žmogui ar suradus dar nežinomą giminaitį“, - V.Kelpša džiaugėsi, jog pats, visada domėjęsis savo giminės istorija bei atskirų žmonių likimais, tuo sudomino ir vaikus. Dar studijų metais su profesore Aldona Gaigalaite jis aiškinosi savo pavardės kilmę. Pagal seną protėvių tradiciją jo pavardė buvusi dviguba – Tallat Kelpša. Manoma, kad viena jos dalis – Tallat – kilusi iš totorių kalbos ir reiškusi pagarbų kreipinį, o kita – konkrečią pavardę. „Tikėtina, jog mano tolimi protėviai galėjo būti susiję su Didžiojo kunigaikščio Vytauto į Lietuvą atsigabentais totoriais. Dėl to vieni mano giminaičiai išsaugojo visą pavardę, o kitų ji sutrumpinta“, - kalbėjo pašnekovas. Medžio šaknys - į užatlantę V.Kelpša teigė, jog dar jaunystėje pradėjęs nagrinėti savo giminės medį, jis susidomėjo senelio iš tėvo pusės Stanislovo Kelpšos bei jo brolių likimais ir tuo dramatišku istorijos tarpsniu, kuriame gyveno. „Senelis prieš karą buvo ištremtas į Tolimuosius Rytus. Namiškiams klaidingai buvo pranešta apie jo mirtį, nors jis išgyveno, sugrįžo namo, tačiau šeimos neberado. Sovietmečiu apie tai buvo tylima, nekalbėjo nė mano tėvas Romualdas, nes užėmė aukštas pareigas, o man norėjosi žinoti tiesą. Tai mane skatino domėtis savo gimine ir pradėti mintyse piešti giminės medį“, - teigė V.Kelpša. Jis sužinojo, kad jo senelio broliai Kostas ir Bronius Kelpšos buvo Lietuvos partizanai. Kosto slapyvardis buvęs Natrelė, kilęs nuo tarmiško žodžio, reiškiančio dilgėlę. „Žmonės atmena jį buvus labai aršų kovotoją: kai iš kalašnikovo paleisdavo kulkosvaidžio šūvių seriją, ugnis priešui svilindavo padus tarsi dilgėlė“, - senelio brolio praeitį išsiaiškino pedagogas. Dėliodamas giminystės medžio šakas, jis stengėsi pasimatyti su giminaičiais. Dėl to net šešis kartus buvo nuvykęs į užatlantę - viešėjo JAV lietuvių bendruomenėse, susitiko su tolimais dėdėmis ir tetomis, susipažino su antros ir trečios kartos savo pusbroliais bei pusseserėmis. „Kai pirmąsyk 1995 m. nuvykau į Lemontą, prie Čikagos, giminės mielai pasakojo apie savo protėvius, rodė išsaugotas jų nuotraukas, tačiau su manimi elgėsi labai šaltai ir atsargiai - vengė kviestis į namus, - prisiminė V.Kelpša. – Aiškinau jiems, kad nepasipinigauti atvažiavau: kai kuriems gilios senatvės jau sulaukusiems giminaičiams ligi šiol atrodo, kad Lietuvoje – suklypusios tvoros, basi vaikai. Jie galvoja, kad Lietuva tebėra tokia, kokią jie išbėgdami paliko“, - kalbėjo istorikas. Tačiau emigrantai didžiuojasi esą senos giminės atšakos: nemažai jų, užėmę aukštas pareigas Smetonos Lietuvoje, Amerikoje buvo priversti dirbti paprastus darbus, o susirinkę giminėje ar lietuvių bendruomenėje vėl jausdavosi tuo, kuo buvo prieškariu. Principas – į gylį Sužinojęs, kad Laukuvoje, Šilalės rajone, yra Kelpšaičių parkas, įkurtas po Nepriklausomybės atgavimo, pašnekovas teigė išsiaiškinęs, kad jį finansavo į JAV emigravusio jo giminaičio – buvusio Lietuvos kariuomenės brigados generolo Kazio Tallat Kelpšos - palikuonės.
Pedagogas juokavo, kad kai kurie giminaičiai nesuranda vieni kitų, gyvenančių čia pat, pašonėje – ieško jų per televizijos laidas, o jo mokiniai sugeba atsekti savo giminę net iš tolimos istorijos. „Kai kurie vaikai gyvena Anglijoje ir mokosi nuotoliniu būdu. Jų seneliai tebegyvena čia, Kūlupėnuose. Ir tie dabartinių emigrantų vaikai ne per prievartą, o „užsikabinę“ ieško, narplioja savo giminystės ryšius, o sugrįžę atsiskaitys už savo darbus“, - džiaugėsi istorikas. Jis patikino, kad vaikams nurodąs pagrindinį giminės medžio sudarymo principą – pradėti nuo savęs ir eiti gilyn, toliau nurodant tėvus, senelius, prosenelius. Taip genealoginis medis augina šaknis, o į viršų stiebsis ateityje, nuo jų palikuonių. Tačiau kai kurių tėvai ar seneliai jau būna sudarę giminės medžio karkasą, pradėdami nuo savęs, todėl tų medžių šakos jau būna išleidusios gausių ūglių. Nukeliavo į baudžiavos laikus Nagrinėdami savo kilmę bei protėvius, tikino V.Kelpša, mokiniai pasitelkia įgytas istorines žinias, ir giminių gyvenimą susieja su konkrečiu istoriniu laikmečiu. Pačius įdomiausius genealoginius medžius, talkinant artimiesiems, šiemet sudarė Modesta Martinkutė, Greta Gimbutaitė, Laurynas Jokubaitis ir Erika Benetytė. M. Martinkutė į savo giminės medį jau įrašė 136 pavardes. „Mano giminė rengė susitikimą, vežėsi ir mane – buvo labai įdomu. Mūsų giminė – ilgaamžė. Netrukus po šio susitikimo mirė mūsų šimtametė Monika Martinkutė Pocienė. Simonas Martinkus irgi sulaukė šimto metų: jis gimė 1810 m., o mirė 1910 m. Įsivaizduojat, jis galėjo būti baudžiauninkas, eiti lažą, mokėti duoklę natūra“, - vaizduotę pasitelkė mokinė. G. Gimbutaitė sakė atsekusi, kad jos prosenelis iš tėvo pusės buvęs bajoras Martynas Gimbutas. E. Benetytė sakė, jog sudarinėdama giminės medį ji susipažino su teta Alma – močiutės brolio dukterimi, ir tarp jų užsimezgė bendrystė. O anūkės nupieštą giminės medį močiutė Janina Venckuvienė įsirėmino ir pasikabino savo namuose. L. Jokubaitis rodė savo giminės medį, kurį jo tėtis Edmundas sudarė dar 2000–ųjų rugpjūtį prieš giminės susitikimą. „O aš gimiau 2000–ųjų gruodį, todėl manęs čia dar nėra. Dvi mano vyresnės sesės įrašytos. Turėsiu viską perdaryti ir įrašyti save“, - mokinys sakė šiame giminės medyje ligi šiol suskaičiavęs 128 pavardes.
|
|
