|
|
|
Iniciatyvai reikia sudaryti sąlygas
Padvarius nuo miesto skiria tik trys tvenkiniai: daugiau negu tūkstantį gyventojų turinčią gyvenvietę sunku pavadinti kaimu - Kretingos priemiesčiu tapę Padvariai vilioja vis daugiau jaunų šeimų. Vis dėlto skubančiu šiuolaikiniu gyvenimu alsuojanti gyvenvietė išlaiko vieną labiau kaimui būdingą tradiciją – puoselėja bendruomeniškumą, kuris, pasak bendruomenės „Trys tvenkiniai“ pirmininkės Rasos Armalienės, vis labiau mažina Padvarių socialinę atskirtį ir leidžia kurti geresnę gyvenimo kokybę.
- Kuo Padvariai skiriasi nuo kitų gyvenviečių – ar padvariškiai savo gyvenamąją vietą bevadina kaimu? - Išsiskiriame visų pirma kraštovaizdžiu, gyvenvietės istorija. Padvariai – buvusios Tiškevičių dvaro žemės, čia išlikęs ne vienas senovinis dvaro pastatas, čia gyventa dvaro darbininkų, kažkada virė ūkinis gyvenimas. Dabar gi buvusi dvaro aplinka keičiasi: gyventojai atnaujina namus, statomos naujos sodybos. Kaimu čia nebekvepia – beturime vos vieną kitą ūkininką. Gyvename labai patogiai: vandentiekis, asfaltuotos ir apšviestos gatvės. Turime dvi maisto parduotuves, baldų saloną, autoservisą, medienos apdirbimo įmonę. Nebesame gilus kaimas ir dėl kitos labai svarbios priežasties. Tenka apsilankyti kaimuose, kur bendruomenėje – vien vyresni, seni žmonės, jaunimas išsivažinėjęs, nebenori grįžti. O mes jaunimo turime nemažai. - Ar jaunimas prisideda prie bendruomenės veiklos, ar gyvenvietės reikalai vis dėlto lieka kelių vyresnių aktyvių gyventojų rankose? - Vos prieš savaitę visame rajone vyko pavasarinės talkos. Vieną dieną paskambina man padvariškis – dešimtokas Laurynas Lazdauskas - ir sako: gal galiu ir aš su draugais dalyvauti švarinimosi akcijoje. Maloniai nustebinta jauno žmogaus iniciatyvos, be jokios abejonės, pasakiau, jog galima. Vaikinas į talką atsivedė dar devynis jaunuolius, kurie tikrai tą dieną daug nuveikė. Jei tokio jaunimo būtų daugiau arba jis dažniau turėtų progų pasireikšti, bendruomenė dar labiau klestėtų, o gyvenvietė galėtų tikėtis itin gerų permainų. - Tačiau jaunus žmones turbūt reikia skatinti pradėti dirbti kartu su bendruomene. Ar turite planų, sumanymų, kaip į bendruomenę pritraukti daugiau jaunimo, padidinti jų iniciatyvumą? - Kažkada svarstėme, kad prie vadinamojo trečiojo tvenkinio, šalia pliažo, reikėtų įrengti treniruoklius – kad vaikai, jaunuoliai, o ir jų tėvai galėtų sportuoti, sveikuoliškai praleisti laisvą laiką. Tačiau šis projektas užstrigo. Vis dėlto turime naują planą. Iki pat šiol neturime stadiono ar žaidimo aikštelės – vaikai neturi oficialios vietos žaidimams, sportui. Padvariuose yra niekam nepriklausantis sklypas. Jame patys vaikai kažkada yra pasistatę medinius futbolo vartus. Jei pavyktų tą sklypą įteisinti kaip bendruomenės, galėtume jame įrengti sporto aikštelę, gal pavyktų pastatyti ir treniruoklius. Vaikams, paaugliams nebereiktų ieškoti vietos susitikimams – galėtų laiką leisti turiningai. Kartą viešėjau Latvijoje ir viename miestelyje mačiau bendruomenės žaidimų ir sporto aikštyną. Ten kaip tik vaikai surengė sportines varžybas – nebuvo nė vieno suaugusiojo, paaugliai patys organizavo renginį, jį vedė, dalyviams skyrė prizus. Jaunimą bendruomeniškumui paskatinsime tik tada, jei suteiksime jiems galimybę savarankiškai veikti, įrodyti, kad ir jie kažką gali. Iniciatyvai reikia sudaryti sąlygas.
- Ar dabartiniu laikotarpiu tas sąlygas lengva sudaryti? - Nelengva. Visų pirma todėl, kad bendruomenių veikla, gyvenimas nėra finansuojamas valstybės, Savivaldybės ar seniūnijos. Kita problema – požiūris. Apie jaunimo reikalus, jo skatinimą kalbame per bendruomenės susirinkimus. Visada atsiranda nuomonių – o kam tuos treniruoklius statyti, vis tiek sulaužys, kam toji žaidimų aikštelė, ateis svetimi vaikai, išvarys vietinius. Jei taip galvosime, tada nieko nereikia – gyvenkime kaip akmens amžiuje, nebus ko gadinti. Galbūt ir sulaužys, bet puoselėdami bendruomeniškumą rasime būdų, kaip paaiškinti, paauklėti, suremontuoti. Jaunimui reikia suteikti galimybę įrodyti, kad jis ne tik laužyti moka. - Minėjote finansavimo problemą. Iš ko gyvena Padvarių bendruomenė? - Lėšų sukaupiame iš bendruomenės nario mokesčio, gyventojai skiria savo 2 procentus. Tačiau mano, kaip bendruomenės pirmininkės, o ir visos bendruomenės svajonė - kad galėtume patys užsidirbti. Nėra malonu kiekvienai šventei tarsi išmaldos prašyti pinigų. Būna ir svarbesnių dalykų negu šventės – reikia padėti sunkumų ištiktiems žmonėms. Iš kur tada gauti pinigų? Šiuo metu lankau specialius kursus, kuriuose kalbama apie bendruomenių verslumą. Suradus būdų, kaip bendruomenė galėtų užsidirbti, būtų skatinamas ir bendruomeniškumas. Vienas iš būdų bendruomenei turėti savo pinigų - rašyti projektus Europos Sąjungai. Arba visai paprasta mintis: Padvariuose yra apie 250 sodybų. Jei kiekvienas žmogus per mėnesį bendruomenei paskirtų litą, galėtume nuveikti labai daug visiems naudingų ir reikalingų dalykų. - Ar yra tekę patirti, kaip bendruomenės gyvena užsienyje? Ar jos taip pat susiduria su finansavimo problemomis? - Kiek žinau, užsienyje bendruomenių taip pat niekas nefinansuoja. Bet žmonės ten – labai bendruomeniški. Pavyzdžiui, Norvegijos kaimai vakarones rengia kone kiekvieną savaitgalį. Niekas nelaukia finansavimo – vienas išsikepė sausainių, kitas - pyrago ir susitinka, šoka, žaidžia, bendrauja. Visi vieni kitus pažįsta. Pas mus gi eidamas gatve ir pamatęs tolimesnį kaimyną dar pamąstysi, ar sveikintis, nes o gal ką ne taip pagalvos. - Tad kaip skatinti bendruomeniškumą, pritraukti naujų narių? Padvariai turi nemažai naujakurių – ar jie noriai dalyvauja bendruomenės gyvenime? - Šiuo metu turime 72 bendruomenės narius. Tai nėra daug. Norėdami pritraukti naujų narių, trokšdami padėti naujakuriams pasijausti savais, atlikome apklausą. Joje buvo daug punktų – norėjome kuo tiksliau išsiaiškinti, ko nori gyventojai iš bendruomenės. Aiškinomės, kokių švenčių, pramogų, paslaugų pageidautų. Stengdamiesi atliepti gyventojų norus ir skatiname bendruomeniškumą. - Padvariai išsiskiria tuo, kad neturi kultūros namų. Kita vertus, kaimas taip arti miesto, kad kyla klausimas, ar gyventojams bendruomenė reikalinga kaip švenčių, pramogų garantas? - Dėl to, kad neturime kultūros namų, per daug neliūdime – pašonėje turime gražų Kretingos kultūros centrą. Vietinius renginius organizuojame darželyje „Eglutė“, kuris yra neatsiejamas nuo bendruomenės ir jos veiklos. Žmonėms iš tiesų prieinamos visos pramogos – ne tik Kretingoje, bet ir Klaipėdoje, Palangoje. Tačiau tai nė kiek nesumažina Padvariškių noro susiburt, pabūti kartu. Gyventojai nori ir švenčių, ir dekupažo, vilnos vėlimo pamokų, kitų tradicinių renginių. - Be kokių tradicinių pasibuvimų Padvariai jau nebeįsivaizduojami? - Esame atgaivinę Vasaros šventę. Kartu su darželiu švenčiame Užgavėnes, giedame Kalnus, sveikiname moteris su Kovo 8-ąja, renkamės į pavasarines talkas. Stengiamės organizuoti pasibuvimus, kur mokomės naujų dalykų. Šiuolaikinį skubų gyvenimą gyvenantys žmonės nori pabūti kartu ir atsipūsti. Norisi, kad tie pasibuvimai suartintų, kad kaimynas kaimynui būtų kaip brolis. Paprastas pavyzdys: pas kaimynę pražydo gėlė, bet jai per šalta. Štai, kaimynė sako, skolinu tau, tegu kol žydi papuoš tavo namus. Nuo tokių smulkmenų ir prasideda bendruomeniškumas. Arba sugalvojame kelios moterys išbandyti naują pyrago receptą – susibėgame 7-8, pabūname, pasimėgaujame kulinarija. Bendruomeniškumui sukurti net nebūtinas oficialumas ir tas pats finansavimas. Tereikia kiekvienoje gatvėje kelių idėjomis degančių žmonių, ir bendruomenė klestės be didelių pastangų. Pas vieną, žiūrėk, susirinks pyragų kepėjai, pas kitą - sporto mėgėjai, pas trečią – meninių sugebėjimų turintys kaimynai. Tada išnyktų svetimumo jausmas ir tas lietuviškas, o gal žemaitiškas susikaustymas, pasyvumas.
|
|
