Ribą tarp miesto ir kaimo trina bendruomenės darbo kokybė

Nors Laukžemė per 20 kilometrų nutolusi nuo Kretingos, kaimo bendruomenė atstumo pernelyg nejaučia: bendromis jėgomis išsikovojo, kad būtų išasfaltuotas kelias, aktyviai rengia naujus projektus. Bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė yra įsitikinusi, kad esant stipriam bendruomenės branduoliui riba tarp miesto ir kaimo iš esmės išnyksta.

Laukžemės bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė džiaugiasi didžiausiu bendruomenės pasiekimu – po penkerių metų darbo išasfaltuotas kelias į gyvenvietę.

„Ko nepadaro valstybė ir vietinė valdžia, padaro bendruomenė – visuomeniniu darbu, negailėdama savo laiko bei pastangų. Šią tiesą įrodėme patys sau. Prieš penkerius metus Laukžemės bendruomenė susikūrė turėdama pagrindinį tikslą – iškovoti asfaltą. Daugelį metų į savo kaimą važiavome tarsi per kopėčias. Niekas netikėjo, kad kelią kada nors pavyks išasfaltuoti. Buvome vos keliese, kurie dirbome dėl tikslo, tikėdami tuo, ką darome. Dabar turime puikų susisiekimą ir didelę neapčiuopiamą naudą. Pamatę, kad vis dėlto aktyvia veikla galima pasiekti užsibrėžtų tikslų, žmonės patikėjo bendruomene. Jie pamatė, kad kaimui bendruomeniškumas yra reikalingas, kad tik turėdami bendruomenę galime gyventi kokybiškiau“, - kalbėjo A.Mikutienė.

Pasak jos, kelio rekonstrukcija yra tik vienas, bet tvirtas bendruomenės žingsnis – jų laukia dar daugiau, nes reikia atstatyti tai, kas buvo sugriauta.

„Bendruomenė yra grupė žmonių, turinčių bendrų tikslų. Griūvant santvarkai kaimuose daug kas buvo sunaikinta, taip pat ir bendruomeniškumas. Pirmiausia turėjome suvienyti kaimą, dabar kartu galime imtis bendrų projektų. Per penkerius metus, kai gyvuoja bendruomenė, Laukžemė gerokai pasikeitė. Gyvename kokybiškesnį gyvenimą“, - įsitikinusi A.Mikutienė.

Ji pastebėjo, kad tik miestiečiams atrodo, jog kaimas be galo nutolęs nuo centro, pramogų, paslaugų.

„Geografine prasme nesijaučiame užkampiu – kai kelias geras, sėdai į automobilį ir esi ten, kur reikia. Kalbant ne apie fizinį atstumą, vėlgi daug kas priklauso nuo požiūrio. Džiaugiuosi, kad Laukžemėje bendruomenė ir kultūra yra vienoje linijoje. Dirbdama ir bendruomenei, ir kultūrai, labai gerai jaučiu žmonių poreikių pulsą. Bendruomeniškumas ir kultūra turi eiti žingsnis į žingsnį, nes tai – neatsiejami dalykai. Per kultūrą puoselėjame bendruomeniškumą ir tradicijas. Vasaros laukžemiškiai neįsivaizduoja be Žolinės – tai proga susitikti skirtingoms kaimo kartoms, į gyvenvietę sugrįžta kraštiečiai, jaunimas. Reikėtų pamatyti mūsų naujametinius žiburėlius – į salę netelpa visi norintys, žmonės kartu kuria spektaklius, susivienija norėdami sukurti sau ir kitiems gražų reginį, smagų pasibuvimą. Išsprendėme problemą, kai po švenčių kas nors skundžiasi, jog nežinojo ar nebuvo pranešta. Turime išsirinkę gatvių seniūnaičius – jie kiekvienam gyventojui prieš renginius, susirinkimus įteikia lapelius su reikalinga informacija“, - patirtimi dalijosi A.Mikutienė.

Laukžemiškiai baiminasi, kad privatizavus buvusį mokyklos pastatą (dešinėje), jį ištiks toks pat likimas, kaip ir dvarą.

Anot jos, šiuolaikinės bendruomenės laužo ir įsisenėjusį stereotipą, jog kaimuose trūksta pramogų, kad renginiai yra prastos kokybės, o kaimo žmogus nėra išrankus.

Laukžemiškiai tvirtai laikosi taisyklės – kad ir ką bedarytum, reikalinga kokybė.

„Norint puoselėti bendruomeniškumą, mažinti atskirtį tarp kaimo ir miesto, reikia padirbėti dėl kokybės. Kaimo žmogus nebėra tas žmogus, kuris po ūkio darbų tik įsijungia televizorių. Dabar kaimo žmonės visko matę, žino, ko nori. Nesvarbu, kad gyvename kaime. Pas mus koncertuoja ir žvaigždės, patys sugebame suorganizuoti kokybiškus, prasmingus, bendruomenę stiprinančius renginius. Šia prasme atskirtis tarp kaimo ir miesto belikusi labai menka“, - sakė A.Mikutienė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienos bendruomenės tikslas turėtų būti įtraukti į bendruomeninę veiklą jaunimą. A.Mikutienė pripažįsta, kad bendruomenės reikalai labiau rūpi kaimo senbuviams. Jaunimas gi kiek pasyvus.

„Be vėlgi, negalima kaltinti jaunimo, kad yra neveiklus. Reikia turėti, kur jį prisivilioti. Jei bendruomenė jaunimui neturi ko pasiūlyti, kaip gali tikėtis jo veiklumo. Jaunus žmones reikia sudominti. Tada gausime ir teigiamą jų atsaką. Juk iš kaimo atėmė viską – darželį, mokyklą, nebeturime stadiono. Bendruomenė net neturi savo patalpų. Svajojame gavę paramą kultūros namų antrame aukšte įsirengti patalpas. Norėtųsi sporto kambario, patalpos, kur ir jaunimas galėtų susirinkti, užsiimti kokia nors veikla. Jaunimu reikia pasirūpinti, kad gimtame kaime jam būtų gera. Tokiu būdu dar labiau sustiprinsime bendruomeniškumą. Nors jo trūkumu laukžemiškiai skųstis tikrai negali. Kai reikia vieni kitiems padėti, kai prireikia talkos ar suorganizuoti šventę, pašeimininkauti, papuošti sceną – esame kaip vienas kumštis“, - kalbėjo A.Mikutienė.

Šiuo metu Laukžemėje gyvena apie 200 gyventojų. Apytikriai 60 yra tapę bendruomenės nariais. A.Mikutienė sako, kad visiškai nesvarbu, kokio dydžio bendruomenė – svarbu aktyvumas.

„Kiekvienai bendruomenei reikia aktyvaus lyderio. Tokio, kuris sugebėtų įtikinti žmones, kad jie yra geriausi, kad gali kažko pasiekti. Jei pirmininkas - aktyvus, aktyvi ir bendruomenė. Užtenka vos kelių veiklių žmonių, ir kaimas gali klestėti. Planų laukžemiškiai turi šimtui metų į priekį. Veiklos turime ne ką mažiau už miestiečius – tai dar vienas įrodymas, kad ribos tarp kaimo ir miesto nyksta. Belieka tik, kad išnyktų siauras biurokratinis požiūris į kaimą. Juk dabar priimta manyti, kad kaimams nereikia renovacijų, nereikia kultūros namų. Visko mums reikia, nes kaimas – tik geografinis apibrėžimas. Mūsų gyvenimas ne ką prastesnis už miestiečių“, - įsitikinusi A.Mikutienė.

• Rašyti komentarą (4)