|
|
|
Kūrybos ilgesys - skiautiniuose ir paveiksluose
Ilgametė salantiškė pedagogė 77-erių Genovaitė Siegienė kone per pusšimtį metų į gyvenimą išleido keliolika pradinukų kartų. O išėjusi į užtarnautą poilsį Salantų kraštą ji garsina kaip skiautinių meistrė bei savamokslė tapytoja.
Įspūdingi ir funkcionalūs Mokytojos rankoms ir fantazijai paklūsta įvairiausių raštų, spalvų bei faktūrų medžiagos – jas ji derina tarpusavyje, karpo, susiuva mažais kvadratėliais, o šiuos sujungia į didesnius, ir taip po ilgo ir kruopštaus darbo gimsta lovatiesės, sofos užklotai, pagalvių užvalkalai ar kilimėliai. „Skiautiniai siuvami šulinio principu: reikia pasiūti šimtus atskirų kvadratėlių, o po to juos sujungti tarpusavyje. Viename darbe juos siuvi kvadratėliais, kitame – įžambiai, pagal tai, kokį galutinį rezultatą nori matyti. Spalvas ir raštus visų pirmiausiai reikia suderinti mintyse, o jau po to ieškoti medžiagų ir jas suderinti. Medžiagos tam sueina gausybė. Įvairių gabalų nusiperku sendaikčių turguje - tinka ir kostiumėliai, sijonai, užtiesalai, skaros“, - skiautinių kūrimo paslaptis atskleidė moteris. Jos kūrybos principas – parinkti tokias medžiagas, kurios nesiglamžo. „Kas gi gali norėti besiglamžančios lovatiesės ar užtiesalo? Reikia, kad daiktas vienu metu ir funkcionuotų, ir džiugintų akį – maniškius skiautinius galima skalbti skalbimo mašina“, - sakė skiautinių meistrė. Daiktas turi atrodyti puošnus ir kokybiškas. Juolab, kad ir sukurti jį nėra paprasta: dirbant nuo ryto ligi sutemų, G.Siegienės žodžiais, prireikia 2-3 savaičių laiko. Kūrybą įvertina anūkai Iš pradžių, ji tikino, siūti skiautinius mokiusis iš žurnalų, o vėliau įgudusi ir pritaikiusi savus metodus, kurie labiausiai pasiteisino. „Kaip kiekviena šeimininkė turi savo maisto ruošimo paslapčių, nežinia, iš kur ištrauktų, taip ir siuvant skiautinius atitrūkstama nuo abėcėlinės technikos ir pradedama siūti savaip“, - tvirtino salantiškė kūrėja. Skiautiniais Genovaitė sakė apdalijusi gimines bei draugus, vieną kitą parduodanti mugėse. Būna, kad sukurti konkretų skiautinį parašo rankų darbą vertinantys ir dažniausiai iš svetur atvykstantys žmonės. „Bet smagiausia yra tai, kad mano kūrybą įvertina ir brangina anūkai: galiu valandomis sėdėti ir siūti rankines anūkėms, užtiesalus jų lovoms, - rodydama siuvamą apklotėlį proanūkiui, džiaugėsi moteris. – Turiu 6 mylimus anūkus ir 2 proanūkius“. Mokėsi iš garsių menininkų Ant G.Siegienės svetainės sienų – kelios dešimtys jos pačios nutapytų paveikslų. Ištisa jos tapybos darbų galerija, kurioje dominuoja natiurmortai, peizažai bei architektūros – bažnyčių, senųjų pastatų, gatvių – fragmentai: Salantų bažnyčia, Gaidžio koplyčia, Vilniaus senamiesčio vaizdai. „Nė ant vieno darbo nesu uždėjusi savo autografų, nes iš tikrųjų aš kopijuoju iš man patikusių atvirukų ar žinomų menininkų paveikslų. Iš jų mokausi parinkti ir derinti spalvas. Iš savo neakivaizdinių mokytojų ypatingai vertinu šviesaus atminimo karteniškį tautodailininką Jurgį Račkauską“, - kalbėjo salantiškė. Visi darbai jai – mieli. Tačiau, paklausta, kuris paveikslas jos širdžiai mieliausias, moteris sudvejojo - ji neprisirišanti prie savo darbų. Drobėje užsigulėjo nupiešti bažnyčios kontūrai, ir kai galutinai pasveiks šią žiemą sužalota ranka, nekantrauja juos paversti spalvingu paveikslu. Nesigaili pasirinkto kelio Vaikystėje, ji sakė, labai mėgusi piešti pieštukais, mėgo spalvinti ir kopijuoti iš knygų. Svajojo tapti dailininke. Tačiau pradėti įgyvendinti svajonę pavėlavo, nes stoti į Dailės mokyklą buvo per vėlu. Sesuo Antanina šią mokyklą baigė, tačiau dailininke netapo, ji irgi pasirinko pedagogės kelią. „Nesigailiu savo gyvenimo kelio: jeigu šiandien reikėtų rinktis tarp dailininkės ir mokytojos profesijų, vis vien pasirinkčiau pedagogės darbą“, - tikino ji. Ir netapus profesionalia dailininke, jos pomėgis pravertė mokytojos darbe. „Mano viduje nuolat kažkas kirbėjo ir skatino kurti, - neslėpė G.Siegienė. Tačiau labiausiai išskleisti svajonei sparnus moteris galėjo išėjusi į užtarnautą poilsį. - Nė dienos neištverčiau be darbo: kūryba - mano gyvenimo įprasminimas. Kurti rankdarbius išmokė pats gyvenimas, kada pokariu nieko nebuvo – nusimegzdavau rūbų, pasisiūdavau patalynę sau ir vaikams“, - neslėpė ji. Viena dabar begyvenanti kūrėja sakė neužsisklendžianti savyje: ji bendrauja su Salantų „Bičiulių“ klubo senjorais: kartu keliauja, rengia popietes, švenčia gimtadienius. * Genovaitės Siegienės talentą pastebėjo ir įvertino Salantų seniūnija - jai įteikta padėkų už amatų ir tautodailės tradicijų puoselėjimą, o iniciatyvių rajono pedagogų kūrėjų klubo „Idėja“ ji apdovanota už kūrybines idėjas.
|
|
