|
|
|
Savo išdrožtiems herojams pastatė muziejų
Salantuose gyvenantis 87-erių tautodailininkas Leonardas Venckus per savo gyvenimą nuėjo įvairiapusį medžio drožėjo kelią - nuo suvenyrų, kaukių ir bareljefų ligi rūpintojėlių bei meniškų kryžių. Ligi šių dienų jis išsaugojo kelis šimtus savų darbų, sodyboje specialiai jiems pastatęs trobelę.
Trobelę ketino dovanoti Garbaus amžiaus vyras sakė drožinėjęs tol, kol prieš dešimtmetį jį prigriebęs pirmasis insultas. Dabar ne tik drožinėti, bet ir laisvai judėti bei kalbėti jam nebeleidžianti sveikata – tautodailininkas vaikšto pasiremdamas savo paties drožta įspūdinga lazda su žalčio atvaizdu: „Kaip Mozės“, - lėtai tardamas frazes, bandė juokauti drožėjas. Namelyje greta namo L.Venckus įkurdino visą savo drožinių karaliją, - Leonardo darbus aprodė jo žmona 75-erių Gražina. Ko tik ten nėra: šventųjų atvaizdai – tie, kuriuos mūsų protėviai mėgdavę įkeldinti į medžius ar apgyvendinti pakelių koplyčiose, suvenyrai – voveraitės, pelėdos, Palangos Juzės statulėlės, klumpės, kokias būdavome įpratę matyti dovanų parduotuvėse. Viršum šių darbų sukabinti sovietmečiu pusiau slapčiomis iškaldinti tautos didžiūnų - Vytauto Didžiojo, Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Antano Smetonos, Vinco Kudirkos, Dariaus ir Girėno bareljefai. Ten pat - ir stalas su įrankiais bei lova, kur drožėjas tarp savo darbų mėgdavęs pakritęs ir pailsėti. „Buvau sumanęs visą namelį perkelti į Nasrėnus ir padovanoti Motiejaus Valančiaus muziejui, bet sūnus Gintautas neleido. Sako: tėvai, saugosiu, kol pasensiu, o po to tegul sprendžia anūkai. Anūkėlis Paulius mėgsta landžioti po namelį, bet jam leidžiu tik „paveizėti“ – nenoriu, kad suverstų. Dabar dar daug pas mus atvažiuoja žmonių – ligi šiol žino, kad buvau garsus visoje apylinkėje dievdirbys. Prašo parduoti darbų – atsisakau, nes jėgų nebeturėsiu ką į jų vietą beišdrožti“, - kalbėjo L.Venckus. Drožėjo „aukso amžiai“ Senolis prisiminė, kad „dėivalius“ drožti jį išmokinęs legendinis mūsų krašto dievdirbys Anicetas Puškorius: „Jis gyveno Kalnalyje, o aš – gretimais, Klausgalvų kaime. Būdavo, Anicetas paima mano darbą, peiliu kažką pakrapštinėja – ir išeina kaip gyvas. Ir aš iš jo paėmiau viską, ką galėjau ir įstengiau, kaip iš manęs – sūnus Giedrius“, - L.Venckus didžiuodamasis užsiminė apie Palangoje gyvenantį jaunėlį - tautodailės meistrą, iš tėvo perėmusį medžio drožybos paslaptis. Kitas jo sūnus Gintautas, Leonardo žodžiais, gerai ąžuolą skaptuojąs – drožiąs, kaląs stambius darbus – pavėsines, suolus. „Visi Salantai apstatyti jo darbais“, - apibūdino tėvas.
Pats L.Venckus ilgus metus dirbęs Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“ – kūręs etalonus, drožinėjęs serijinius suvenyrus. „Paleisdavau darbą: tik čiupt, čiupt, - ėjosi kaip per sviestą. Kroviau suvenyrus dėžėmis: pats tuomet buvau tekintojas, stalius ir drožėjas. Liudas Ruginis tuomet stebėdavo, įsigudrino pats drožti ir labai ištobulėjo“, - sakė jis. Vėliau, anot drožėjo, užėjo kitas „aukso amžius“ – po Nepriklausomybės žmonės plaukdavo pas jį meniškų kryžių, rūpintojėlių: „Nieko kito, tik ar turi gatavų „dėivalių“, ar galėsi tokį ar kitokį išdrožti. Ir visiems – kuo skubiau. Žmonės juos vėl statė savo sodybose, išnykusiose gimtinėse, kapuose“. Ilgaamžiai iš Klausgalvų Pačius brangiausius darbus L.Venckus pasilikdavęs sau: jo namus ligi šiolei puošia masyvus kryžius su Kristumi ir prie jo kojų suklupusiu šventuoju Pauliumi. „Čia mano pirmasis kryžius, jame – daug meilės, todėl ir anūką pavadinome Pauliumi“, - atviravo senolis. Vėliau drožėjas labai įgudęs drožti ir ornamentais puošti kryžius. „Mano gimtajame Klausgalvų kaime beveik visi „sosiedai“ turi po kryžių, esu jiems dovanojęs“, - teigė jis. Vyras ligi šiol saugo ypatingą meilę Klausgalvų kaimui. Ten gyveno kaimo mokytojas Juozas Kudarauskas, pas kurį baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. „Mokytojo duktė Meilė irgi gimė Klausgalvuose. Ji – dabar žinoma poetė, bet ligi šiol draugaujame, ji atvažiuoja aplankyti“, - ilgamete draugyste su kraštiete M.Kudarauskaite džiaugėsi senolis. Labai nagingas meistras buvęs ir jo tėvas – irgi Leonardas, kuris mirė nukankintas Klaipėdos kalėjime. „Tėvai buvo labai svetingi. Kiek pamenu, jie nė ubago neišleisdavo nepavalgydinę, nepriglaudę. Per tai ir nukentėjo: sykį užsuko stribas, tėvas jį išgelbėjo nuo netikėtai užgriuvusių miškinių. O paskui tas pats stribas tėvą įdavė už tai, kad šis išgelbėjo nuo miškinių keršto. Motina su seserimi – abi Bronislavos – irgi buvo areštuotos, tik aš išsislapsčiau. Viešpatie, kiek visko iškentėta“, - senoliui iš atminties iškilo skaudūs šeimos išgyvenimai. Šiandien jo tėviškėje įsikūrė nuosavo žirgyno savininkas ir etnografijos puoselėtojas sesers Bronislavos žentas Liudas Augaitis. Leonardas tuo džiaugiasi, nes ir pats mėgęs gamtą, buvęs aistringas medžiotojas.
|
|
