Atgijusi Napoleono armija

Kretingiškio Rolando Tautkevičiaus namuose ramiai, lyg prieš patį svarbiausią gyvenimo mūšį, stovi kariauna: būrys karių raudonais antpečiais, kuopa baltomis uniformomis apsirengusių drąsuolių, žingsnį žengti pasirengusių mėlynmundurių.

Seniau apie patogumus kariui buvo galvojama mažiausiai. Uniformos praktiškumu rūpintis pradėta tik XX amžiuje.

Toji iš medžio išskaptuota kariauna galbūt atrodytų lyg išsvajota mažo berniuko kareivėlių kolekcija, jei nestebintų savo tikroviškumu: kiekvienas kareivis yra autentiškas ir atrodo taip, kaip iš tiesų atrodė tikri Napoleono Bonaparto kariai.

XIX amžiaus uniformologija besidomintis 32-ejų R.Tautkevičius pasakojo kažkada svajojęs studijuoti istoriją. Neįstojęs ten, kur norėjo, R.Tautkevičius pasirinko jūreivio specialybę, tačiau nepamiršo palinkimo į istoriją. Klaipėdos karybos istorijos klubui priklausantis vyras susidomėjo Napoleono Bonaparto valdymo laikotarpiu. Taip pamažu jo namuose pradėjo rikiuotis imperatoriaus kariauna.

„Nuo mažens mėgau drožinėti, Kuršėnuose baigiau medžio apdailos studijas. Tautodailininku netapau, tačiau pradėjau derinti du pomėgius – istoriją ir drožybą. Kadangi Klaipėdos karybos istorijos klubas yra napoleonistinis, šio karvedžio laikotarpiu pradėjau domėtis ir aš“, - pomėgio pradžią prisiminė R.Tautkevičius.

Sprindžio dydžio kareivėlių kretingiškio namuose rikiuojasi ne viena dešimtis: kiekvienas karys yra atkurtas pagal realiai egzistavusių pulkų uniformų pavyzdžius.

„Lentynoje išrikiuoti kareiviai atspindi 1800-1815 metų laikotarpį. Per gan trumpą laiką Napoleono Bonaparto kariuomenėje buvo įvykdytos bent penkios Prancūzijos armijos reformos. Šalia kareivio mėlyna uniforma galime pamatyti gan iškilmingai atrodantį karį su balta apranga. Už šio vaizdo slypi įdomus istorinis vingis. Iš pradžių medžiaga, iš kurios buvo siuvama Prancūzijos kariuomenės uniforma, buvo dažoma mėlyna spalva. Jai išgauti naudoti indigo dažai, kuriuos prancūzai gabeno iš Indijos. Tačiau 1805 metais prancūzai pralaimėjo Trafalgaro mūšį – keliai į tolimąją Indiją buvo užkirsti. Teko suktis iš padėties – po metų kariuomenėje įvestos baltos uniformos. Iš pažiūros – lyg ir prabangu, tačiau baltos jos buvo dėl skurdo – nebuvo dažų“, - pasakojo R.Tautkevičius.

Anuo laikotarpiu apie patogumus kariui buvo galvojama mažiausiai. Uniformos praktiškumu ir amunicijos patogumu rūpintis pradėta tik XX amžiuje. Napoleono kariai nešiojo lino marškinius, vilnones kelnes, liemenes ir švarkus. Vilną dėvėjo ir britų kariai – 40 procentų Didžiosios Britanijos karių, kariavusių Karibuose, mirdavo dėl tropikų ligų ir karščio. Apie medvilnės marškinius buvo galima tik pasvajoti.

„Atkurtos uniformos atrodo gražiai, tokios, kokios jos iš tiesų turėjo būti. Tačiau karo realybė buvo visai kitokia. Uniformos buvo siuvamos tik trijų dydžių. Kareivis, vilkintis gerokai per trumpas kelnes ar du kartus aplink save apsisukęs švarką, nebuvo jokia keistenybė. Kareiviai buvo apiplyšę ir atrodė gan varganai“, - sakė R.Tautkevičius.

Įvairiuose šaltiniuose jis aptiko pasakojimų, kad tuo laikotarpiu populiari buvo ir ruda spalva.

„Prancūzų armiją tam tikra prasme rengė vienuolynai: šiuos apiplėšę, kariai siūdindavosi rudas uniformas iš abitams skirtos medžiagos. Armija visiškai nebuvo pasirengusi žiemai. Kai Napoleonas žygiavo į Maskvą, kareiviai rengėsi kaip išmanydami – jie, spėjama, atrodė gan varganai, apsiskarmalavę, kas kuo išmano susisupę. Uniformų vienovės karo metu buvo maža“, - kalbėjo R.Tautkevičius.

Anot kretingiškio, įdomiausia yra gaminti kareivius, kurie vaizduoja Prancūzijos armijos samdinius – airius, ispanus. Šių karių uniformos būdavusios gražesnės, įdomesnės. Ypač kariuomenėje išsiskirdavo muzikantai.

„Kariuomenės orkestro vadovas buvo kariuomenės garbės reikalas. Būriai varžydavosi, kurio muzikantas yra puošnesnis ir gražesnis. Muzikantai būdavo rengiami iš asmeninių kariuomenės vado lėšų. Viršūnių viršūnė būdavo turėti muzikantą juodaodį. Dar vienas įdomus istorinis faktas, kurį pavyko sužinoti diskutuojant su kolegomis, yra susijęs su Kretinga. Prasidėjus 1794 metų sukilimui, Kretingos žydas Berikas Jesekevičius paprašė leidimo suformuoti specialų žydų dalinį. Jį sudarė 500 raitelių. Tai buvo pirmasis žydų dalinys Europoje. Žydams išskirtinai buvo leista nešioti barzdas ir peisus. Tikėtina, kad šiame būryje buvo ne vienas žydas kretingiškis. Nors tuo metu Kretingoje žydams gyventi buvo draudžiama.

Miestas buvo Prūsijos pasienyje, o žydams šalia pasienio buvo draudžiama turėti nuosavybės. Vis dėlto Kretingoje žydų diaspora buvo gausi“, - pasakojo R.Tautkevičius.

Vyras to laikmečio dvasią atskleidžia ne tik gamindamas medinius kareivius. Kretingiškis siuva autentiškus apoletus – raudoni puošnūs antpečiai turi 160 virvelių. Lygiai tiek pat, kiek turėdavo apoletai prieš daugiau negu 200 metų. R.Tautkevičiaus namuose galima atrasti ir atkurtų to meto kepurių: pėstininko grenadieriaus, Prūsijos savanorio galvos apdangalų. Įspūdingai atrodo Napoleono laikų lietuvių XVII pulko kario kepurė. Elitinės kuopos kariai dėvėdavo aukštas kepures, kurios, manoma, buvo siuvamos iš meškos kailio.

Pasak R.Tautkevičiaus, atkuriant kepures, uniformas, neretai tenka pasitelkti ir spėliojimus, kaip iš tiesų atrodė rūbai, nes ne apie visas uniformas yra išlikę aprašymų, piešinių.

„Sąžinės reikalas, kaip besidomintis istorija žmogus atkurs uniformą. Žaidžiant pagal taisykles, reikia naudoti autentiškas medžiagas, jei diržas tuo metu buvo odinis, jį ir reikia siūti būtent tokį ir panašiai. Tik visai neseniai pavyko išsiaiškinti, kad tuo metu siūlai nebuvo dažomi, taigi uniformos, nesvarbu, žalios, mėlynos ar raudonos, buvo susiuvamos baltais siūlais. Taigi siekiant visiškos autentikos, svarbu net tai, kokiais siūlais siuvi“, - sakė R.Tautkevičius.

Itin painus reikalas, atkuriant uniformas, yra sagos. Napoleono laikais dėl taupumo sagos buvo gaminamos iš alavo. Šis metalas, oro temperatūrai nukritus iki 16 laipsnių šalčio, suyra. Napoleonui žygiuojant į Maskvą būtent taip ir nutiko. Pavyzdžių, kokios galėjo būti sagos, išliko menkai.

Kretingiškis sau pasisiūdino uniformą pagal Prūsijos lietuvių dragūnų pulko pavyzdį. 1717 metais atsiradusiame pulke karininkų pareigas ėjo vokiečiai, žemesnio rango kariai buvo lietuviai.

„Šių karių uniformos švarkus vadino sermėgomis – uniforma buvo nusižiūrėta nuo lietuvių valstiečių. Žinovai iki šiol šią uniformą vadina litevka. Kai ją siuvausi, siekiau kuo didesnio autentiškumo. Tokią pasiūti prieš keletą metų kainavo 800 litų. Su šia uniforma dalyvauju įvairių mūšių rekonstrukcijose. Šiais metais visi istorijos mėgėjai laukia Borodino mūšio atkūrimo. Kalbama, kad norintys jame dalyvauti bus griežtai tikrinami – uniformos turės atitikti originalus iki smulkmenų. Net jei nešioji akinius, mūšyje dalyvauti negalėsi, jei neužsidėsi senoviškų, tiems laikams būdingų akinių“,- pasakojo R.Tautkevičius.

• Rašyti komentarą (8)