|
|
|
Bendruomeniškumą vėl reikia atkurti, prijaukinti, grąžinti
Bendruomeniškumas kaimuose yra istoriškai susiformavęs reiškinys, kurį pastaruosius du dešimtmečius ardo ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai. Modernėjančioje visuomenėje teoriškai turėjęs mažėti socialinis atstumas tarp miesto ir kaimo gilėja tarsi praraja. Apie bendruomenes bei kaimo žmonių socialinę atskirtį kalbėjomės su Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininke Birute Stalmokiene ir Darbėnų seniūnu Edvardu Stalmoku. Jie įsitikinę, kad bendruomenės gali sumažinti socialinę atskirtį tarp miesto ir kaimo, tačiau tam dar prireiks kelių dešimtmečių.
Bendruomeniškumas kaimuose yra istoriškai susiformavęs reiškinys, kurį pastaruosius du dešimtmečius ardo ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai. Modernėjančioje visuomenėje teoriškai turėjęs mažėti socialinis atstumas tarp miesto ir kaimo gilėja tarsi praraja. Apie bendruomenes bei kaimo žmonių socialinę atskirtį kalbėjomės su Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininke Birute Stalmokiene ir Darbėnų seniūnu Edvardu Stalmoku. Jie įsitikinę, kad bendruomenės gali sumažinti socialinę atskirtį tarp miesto ir kaimo, tačiau tam dar prireiks kelių dešimtmečių. - Kaip socialinė atskirtis pasireiškia kaime, kokius pokyčius pastebite kaimo gyvenime? B.S.: - Kaime, palyginus su miestu, gerokai yra išaugęs nedarbas, išryškėjo gyventojų pajamų diferenciacija. Senojoje Įpiltyje nėra darbo, nevystomi verslai. Tai veda į šiandieninį mūsų šalies prakeiksmą – emigraciją. Vyrai važiuoja uždarbiauti į užsienį, moterys ir vaikai lieka čia. Liūdnai stebime ir kitą reiškinį, būdingą visiems kaimams – į savo gimtąsias vietas nebegrįžta mokslus baigęs jaunimas. Kaime būtų kur gyventi, tačiau kur savo žinias pritaikys išsilavinę žmonės, jei čia nėra darbo vietų. Kaimas sensta. Tai apsunkina ir bendruomenės veiklą – senesnius žmones sunkiau prikalbinti dalyvauti bendruomenės veikloje. Ją palaiko ir visą variklį suka kelios jaunos šeimos, pasiryžusios čia likti. - Ar socialinę atskirtį jaučia patys kaimo gyventojai – o galbūt jie šio probleminio klausimo nekelia? B.S.: - Jei jaunimas nebegrįžta, žmonės priversti ieškoti darbo užsienyje, vadinasi, jie yra tos socialinės atskirties įkaitai. Tai - ne tik darbo ir uždarbio klausimas. Socialinė atskirtis ryški ir kultūrinėje, medicininėje srityse. Akivaizdus to pavyzdys – neseniai kaime susiklosčiusi situacija. Susirgo viena mūsų bendruomenės narė. Liga sunki – onkologinė. Moteriai visą mėnesį kasdien buvo liepta važinėti į Klaipėdą gydymo procedūrų. Nuo Senosios Įpilties iki Klaipėdos – kelios dešimtys kilometrų, susisiekimas sudėtingas. Tačiau baisiausia tai, kad kaime gyvenančios moters pajamos – gerokai mažesnės už gydymo išlaidas. Moters pajamos per mėnesį – vos 600 litų, o vien važinėjimui į Klaipėdą reikėjo 900 litų. Atskirtis jaučiama ir kultūroje. Tai, kad kaimo žmogus sunkiai ir daug dirba, nereiškia, kad jam nereikalingas kultūrinis atotrūkis, dvasinis penas. Žmonės nori renginių, linksmybių, reginių, kelionių. Akivaizdu, kad viso to kaime yra gerokai mažiau, negu mieste. Į spektaklį ar koncertą nuvažiuoti gali ne kiekvienas. Todėl jei miestas ne geografine, bet kultūrine prasme nuo mūsų, kaimo žmonių, yra per toli, reikia artinti patį kaimą. - Ar gali kaimo gyventojai kažką pakeisti, atrodytų, nevaldomame procese – juk socialinė atskirtis didėja dėl pokyčių sudėtingame ekonominiame, politiniame mechanizme? B.S.: - Manau, kad gali. Viską nulemia žmogaus noras veikti ir kažką keisti. Mano nuomone, socialinės atskirties mažinimo garantas yra stipri kaimo bendruomenė. Nereikia tikėtis, kad bendruomenei priklausys visas kaimas. Tačiau kelios dešimtys aktyvių žmonių gali padaryti labai daug. Socialinę atskirtį galime mažinti tik patys – organizuodami renginius, išvykas. Kuo įvairesnė bendruomenės veikla, tuo labiau ji pritraukia naujus narius. Kaimui reikia naujų projektų – jie vienija bendruomenę, suteikia galimybę gražinti kaimą, padaryti jį patrauklų atvykėliams. Be to, projektai yra vienintelis būdas bendruomenei gauti pinigų. Lietuvoje bendruomenės nėra finansuojamos, kaip kai kuriose užsienio šalyse. Teko viešėti Austrijoje – ten bendruomenėms tam tikrą sumą pinigų skiria savivaldybės. - Kodėl žmonės taip vangiai įsitraukia į bendruomenės veiklą? B.S.: - Kaip jau minėjau, kaimas sensta. Kiekviename kaime dėl socialinės atskirties gyvena ir asocialių šeimų. Tokiems žmonėms atrodo, kad viskas turi būti padaryta už juos. Nori gerovės, bet prie jos kūrimo tingi ir pirštą pajudinti. - Kaip būtų galima paskatinti žmones būti bendruomeniškesniais? B.S.: - Reikia kuo daugiau susiėjimų, vakaronių, bendrų renginių. Pavyzdžiui, organizuojame išvykas į teatrą, koncertus. Stengiamės kažkur išvažiuoti – Lietuvoje yra daug vietų, kurias verta aplankyti. Bendruomeniškumui skatinti reikalingi konkretūs darbai. Netrukus pradėsime didžiausią bendruomenės projektą – šalia tvenkinio ir piliakalnio įrengsime rekreacinę zoną. Šiam projektui laimėjome 100 tūkst. litų. Darbus atliks rangovai, tačiau į projektą norime įtraukti kiekvieną bendruomenės narį – kartu tvarkysime aplinką, pjausime krūmus. Bendri darbai skatina bendruomeniškumą ir yra savotiška auklėjamoji priemonė – prie ko pats prisidėjo, žmogus niekada nesiryš laužyti ar gadinti. Bendruomeniškumą skatina, kai nors ir kukliai, bet pagerbiami kažko pasiekę žmonės, sveikinami jubiliatai, kartu gražinamos sodybos, tvarkomi ir saugomi kultūros paveldo objektai. E.S.: - Vien tik namai žmogų slegia. Susvetimėjimą mažina paprasti dalykai – reikia kartais sykiu pavakaroti, pasilinksminti, pasidarbuoti. Bendruomenei reikalingas ir finansavimas. Jei nors pinigų medžiagoms duotų, žmonės darbo neskaičiuotų, dirbtų veltui dėl savo kaimo gerovės, tuo pačiu stiprindami ir bendrystę. - Ar kaimo žmonės yra bendruomeniški? p> B.S.: - Senojoje Įpiltyje bendruomeniškumas labiausiai pasireiškia nelaimės atveju, vis populiarėja saugi kaimynystė. Jau nebereikia žmonių mokyti, kad pamačius blogą dalyką negalima tylėti. Gyventojai stebi savo aplinką, praneša apie chuliganizmo atvejus, įtartinus asmenis. Kai reikėjo surinkti pinigų sergančiai bendruomenės narei – net nustebome. Ir vargingai gyvenantys žmonės aukojo, negailėjo, sakė – o gal patiems kada pagalbos prireiks. - Vis dėlto susvetimėjimas kaimuose yra gan akivaizdus reiškinys. Kas yra nutikę – juk bendruomeniškumas buvo tarsi įaugęs į lietuvių kraują? E.S.: - Bendruomeniškumas turėjo pergyventi skirtingus istorinius laikotarpius. Nuo seno buvome vieningi, linkę vieni kitiems padėti. Kai prasidėjo trėmimai, kūrėsi kolūkiai, bendruomeniškumui buvo pakirstos šaknys, žmonės vieni kitais nebepasitikėjo. Tačiau nusistovėjus socialistinei santvarkai, pagalba vieni kitiems, artumas į kaimus vėl pamažu grįžo. Netrukus vėl turėjome išgyventi permainas. Atgavome savo branginamą laisvę, bet susidūrėme su neišvengiamais sunkumais: nedarbu, ekonominiu nestabilumu ir panašiai. Nereikia tikėtis, kad besikuriant jaunai valstybei viskas išliktų kaip buvę. Bendruomeniškumą vėl reikia atkurti, prijaukinti, grąžinti. Tam reikia laiko – tepraėjo du dešimtmečiai. Viską sukursime pamažu, taip pat ir stiprią, aktyvią bendruomenę.
|
|
