|
|
|
Vištų pulkai kaime – jau retenybė
Artinasi metas, kai vištos, kaip ir karvės, arkliai taps kaimo retenybe, o vaikai jas beišvys tik zoologijos sode. Jau ir šiandien atokiame Budrių kaime ant pirštų besuskaičiuosi šeimininkes, kurios velykinį stalą puoš margintais savų vištų kiaušiniais.
Pavargo ūkiškai gyventi Kiaušiniai Lietuvoje, užsidarius lenkiškų kiaušinių eksportui, pabrango trečdaliu. Tačiau išaugusi jų kaina nelemia, kad kaimo moterys šį pavasarį vėl susidomėtų gyvais geltonų pūkų kamuoliukais, ketindamos juos auginti namuose. „Jokio gyvio nebelaikau jau aštuonerius metus, atsisakiau po vyro mirties. Anksčiau laikydavom pulką vištų, kiaulių, šiltnamiuose auginome kalijas, rožes, tulpes – visko buvo daug. Ir vaikų daug – net aštuonis užauginome, visi daug dirbome. Vien mėsinių viščiukų po 160 – 180 užaugindavome, pjaudavome ir veždavome juos į turgų. O dabar nei sveikatos, nei noro nebeturiu, per savo amžių jau atsidirbau“, - kalbėjo 77-erių budriškė Salomėja Vasiliauskienė. Kiaušinių ji dabar, kaip ir dažna kaimo moteris, sakė nusiperkanti parduotuvėje arba iš kaimynės. Velykoms dažanti juos pagal seną įprotį – beržo lapais, kerpėm, svogūnų lukštais. „Jei savo grūdų užsiaugini – apsimoka laikyti paukščių, bet jei lesalus reikia pirkti – ne kažkas ir belieka. Su vištomis reikia užsiimti, o jauni žmonės to nenori. Nemažai mūsų kaimo šeimų yra socialiai remtinos: jie gauna pašalpas, maisto paketus – tad kam jiems auginti gyvulį? O mūsų jaunystės laikais visi dirbom, vargom, niekas mūsų nerėmė, viską reikėjo patiems užsidirbti“, - priežastis, kodėl kaime sumažėjo ūkiškai gyvenančių žmonių, nurodė S.Vasiliauskienė. Moteris pabandė suskaičiuoti, kas jų kaime belaiko vištas - Magdė Puplesienė, Užandenienė, Skliuderiai, Kniukštos, Kundrotienė, - vardijo vis pamąstydama ir tokių nedaug berasdama. Perka užaugintas dedekles „Jei laikai gyvulį, nuolat turi būti prie jo, - kalbėjo 11 dedeklių vištų būrį auginanti 64-erių Irena Kundrotienė. – Turėjau 20 vištų, bet šią žiemą jos išdvasiojo. Mano tvartai – šalti, o elektra šildyti yra per brangu“. Budriškė sakė kasdien iš vištidės parsinešanti po 8 – 10 kiaušinių: patys juos suvalgo, išdalija dukterims. Vištas lesina grūdais, bulvėmis, plikytais miltais, burokais. „Su vyru Pranu visko patys pasiauginame, turime savo traktorių, kultivatorių, plūgus, 2 ha žemės - ją dirbame tik savo reikmėms“, - kalbėjo moteris. I.Kundrotienė sakė dedekles vištas perkanti: „Visąlaik – tik rudas, taip esu nuo seno įpratusi. Man tokios gražesnės. Po 15 litų jau užaugintų atveža į kaimą, tik lesink, ir jos iš karto deda kiaušinius“.
Ji suskaičiavo, kad įprastai višta intensyviai kiaušinius deda 3 – 4 metus. Per savo gyvenimą višta padeda apie 800 – 1 tūkst. kiaušinių. Tam, kad atsipirktų vištos kaina, tereikia, kad ji padėtų vos 30 kiaušinių. Moteris laiko vištą tol, kol ši pati pasensta ir nudvesia, tada ją užkasa. „Jei užsiaugini savo bulvę, avižą, įmeti saują miltų, kaipgi neapsimokės laikyti vištų? Prie darbo esu pratusi, - sovietiniais laikais ne tiek dirbdavome. Atsimenu: keldavausi trečią nakties pamelžti karvę, pieną atšaldyti, šeštą – atiduoti į pieninę, o pusę aštuonių – į darbą Mikoliškiuose. Grįždavau pusę šešių vakaro: vėl pirmiausiai – gyvuliai, po to – namų ruoša. Gult benueidavau tik pusę dvylikos vakaro“, - prisiminė budriškė. Ypatingai tausoja Senjoritą „Put, put, senjora Senjorita, - 72-jų Antanina Kniukštienė šnekino išdidžiai vaikštinėjančią „garbaus“ amžiaus vištą, atskirtą nuo pulko ir vienintelę įkurdintą šiltnamyje. – Mano Senjoritai – jau 9-eri, ji ne tik sena, bet ir labai senoviška višta: visai kitokia – labai įdomiai marginta, jos ir „figūra“ skiriasi nuo dabartinių. Ligi šiol ji vis dar dėjo kiaušinius, ir man gaila ją kišti į puodą. Karvė brūkštelėjo ragais ir nusuko Senjoritai strėnas. Gamtoje, matote, nuolatos vyksta atranka: jei silpnesnis – tuoj skriaudžia. Ir gaidys ją muša. Dėl to ir atskyriau, galvoju, gal pradės dėti – dar norėčiau iš jos išsiperinti palikuonių“. Viščiukų A.Kniukštienė sakė išsiperinanti pati. Moteris vaizdžiai pasakojo, kad vištos yra labai gudrus paukštis: kai užeina noras perėti, ji dingsta – taip pasislepia, tad reikia sekti, kur susikrovė lizdą. Iš anksto prisideda kiaušinių ir slapčia tupia perėti. Vištos esančios skirtingų charakterių: vienos – lėtapėdės, kitos – karingos ir balsingos. Šeimininkės balsą jos pažįstančios išsyk: šaukiamos atsiliepia. Moteris sakė, jog jau ruošianti pintinę kiaušinių Velykoms – dabar tik nuvalanti juos drėgnu skuduru ir paliekanti šaltoje verandoje. „Du vaikai gyvena Klaipėdoje, šie ir išsiveža viską: ir kiaušinius, ir pusę kiaulės – tik duok. Aš pati neturiu laiko ceckinti kiaušinių: įmerkiu į svogūnų lukštus - ir gerai. Kiti antai dailiausiai išdažo, išraižo, o man reikia skubėti puošti bažnyčią“, - atviravo Budrių bažnyčios „pročkelė“ A.Kniukštienė. Saugo aplinką – neaugina paukščių Beveik 200 ha žemės dirbančio ir augalininkyste besiverčiančio Budrių kaimo ūkininko Arvydo Stuopelio išpuoselėtoje gimtinėje nesimato jokių aptvarų vištoms. „Kai jaunas buvau, šiokiu oru jau pilnas kiemas vištų būdavo – vos nuleidus sniegą, iš tvartų išleisdavome pasikapstyti prasikalusioje žolėje. Ten, kur vištos, jokių želmenų nė nebūdavo – užtverdavome joms gabalą daržo, - kalbėjo ūkininko tėvas, sodybos šeimininkas Stanislovas Stuopelis. – Patys tuomet užsiaugindavome grūdų, burokų. Vištos mėsa būdavo ganėtinai brangi, o kiaušinių nebuvo nė mados pirkti – kaimas būtų išjuokęs“. Pats ūkininkas A.Stuopelis mano, jog ir šiandien nė savo grūdų neauginančiam kaimo žmogui apsimokėtų auginti vištas, ypač – didelį jų būrį. Ir parduoti čia pat, savo kaime, galėtų. „Dauguma šiuolaikiškai gyvenančių kaimo žmonių nebenori laikyti vištų dėl to, kad jos labai teršia ir po sodybą sklinda smarvė. Mūsų tvarte tam nė vietos nebūtų, nes viskas užimta technika“, - sakė ūkininkas. Vyresnysis Stuopelis įsitikinęs: brangs kiaušiniai ar ne, vis vien maisto kainos nuolat kyla, tačiau tai nebesugrąžina kaimo žmonių prie ūkio – žmonės nebenori vargti su gyvuliais ir paukščiais.
|
|
