|
|
|
Pasas – žmogaus ir laikmečio pėda
Akių spalva, šeiminė padėtis, religija, užsiėmimas – šiandien tokie įrašai asmens dokumente, sakytume, pažeidžia žmogaus teisę į konfidencialumą. O dar prieš šimtą metų šalia tokių smulkmeniškų įrašų paso puslapiuose puikuodavosi ir nuotraukos, kuriose vyrai pozuodavo išsipustę, o moterys - rankose laikydamos gėlių puokštes, nes taip – gražiau.
„Pagal įstatymus, pasas yra asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Pritariu tam: turėdamas pasą, įrodai, kad esi tas, kas esi. Kad esi šios valstybės pilietis“,- sakė Kretingos rajono policijos komisariato Migracijos poskyrio viršininkas Rimantas Urbonas. Jo pamąstymu, galbūt paso nereikėtų tuomet, jei žmonės gyventų mažomis bendruomenėmis ir sėsliai – vienas kitą puikiausiai pažinotų be jokių dokumentų. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai žmonės migruoja, jie naudojasi įvairių įstaigų paslaugomis, gyvenimas be paso būtų neįsivaizduojamas. Pasas – išsivadavus iš baudžiavos „Kretingos krašte pasai atsirado XIX amžiaus antrojoje pusėje – po baudžiavos panaikinimo. Tik tada valstiečiai, kurie iki tol buvo laikomi dvarininko nuosavybe, tapo visaverčiais piliečiais. Asmens dokumentas ypač reikalingas buvo tiems, kurie ruošėsi kur nors keliauti“,- pasakojo Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas, muziejaus fonduose sukaupęs įvairių laikmečių pasų pavyzdžių. Seniausias iš jų asmens dokumentas – paprasčiausias popieriaus lapas, pažymėtas valsčiaus valdybos ženklu ir kuriame buvo surašyta informacija apie asmenį: vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo data, šeiminė padėtis, sutuoktinio vardas ir pavardė, priklausymas kuriai nors konfesijai, užsiėmimas, pavyzdžiui, „juodadarbis“. Kadangi ne visi buvę baudžiauninkai mokėjo rankose laikyti rašiklį, ties skiltimi „parašas“ kartais būdavo įrašoma: „beraštis“. Kadangi šiame asmens dokumente dar nebūdavo klijuojamos nuotraukos, tai asmens išvaizda būdavo aprašoma.
Reikalavimą nurodyti žmogaus luomą, pavyzdžiui, „valstietis“, J.Kanarskas pastebi ir vartydamas naujesnius – 1882 bei 1907 metų pasus, kurie jau yra mažos knygos formos. „Šių pasų įrašai rusų kalba – juk tuo metu priklausėme Rusijos imperijai. Tokie pasai galiojo ilgiau ir su jais buvo galima keliauti – apie apsilankymą užsienyje pažymėdavo atžyma“,- pasakojo J.Kanarskas, pastebėjęs, kad pase buvo aprašomi ne tik vyro sutuoktinė ir jų vaikai, profesinė veikla ir jos pasikeitimai, bet ir įrašai apie atliktą karinę tarnybą, priklausymą konkrečiam daliniui esant atsargoje ir kur prisistatyti mobilizacijos atveju. Atspindi žmogaus ir šalies istoriją „Iš pasų galima daug sužinoti ir apie žmogų, ir apie laiką, kuriuo jis gyveno. Visų pirma pasai būna pažymėti valstybės heraldika – tai jau atspindi istorinį laikmetį. Be to, visuose pasuose yra nurodyta, kas juos išdavė – taip sužinome, koks tuo metu buvo administracinis suskirstymas, kokie konkretūs žmonės dirbo tarnybų viršininkais – parašytos jų pavardės, pareigybės, matome jų parašus. Be to, sužinome ir kaip seniau būdavo vadinamos mūsų krašto vietovės, pavyzdžiui, Kartena vadinta „Kartina“ – juk vietovių pavadinimus užrašydavo taip, kaip ten gyvenantys žmonės juos tardavo. Pagal pasų įrašus galime spręsti apie to laiko žmonių luomus, profesijas, jų priklausymą religinėms bendruomenėms. Skaitydami pasų įrašus galime atsekti giminės genealogiją, net tai, kokias išvaizdos savybes vaikas paveldėjo iš savo tėvų“,- kalbėjo J.Kanarskas. Apie žmogaus išvaizdą galima spręsti ne tik iš detalių jos aprašymų, kurie nupasakodavo ūgį, akių spalvą, veido formą, apibūdindavo plaukus, ypatingas žymes, bet ir pažvelgus į nuotraukas, kurias klijuoti į pasus pradėta mūsų krašte įsigalėjus kaizerinei Vokietijai. „Šiuose vokiškuose pasuose matome: žmogus pozuoja ištiesto audeklo fone, o virš jo atspaustos raidės „LT“ (t. y. Lietuva) ir paso numeris. Pasui žmones fotografuoti valdžios paskirtas fotografas specialiai vykdavo į kaimus. Pastebėjau, kad tam žmonės pasipuošdavo, o moterys, matyt, norėdamos atrodyti gražiau, dar rankose laikydavo gėlių puokštę“,- pasakojo J.Kanarskas. Vienas pasas – abiem sutuoktiniams
Remiantis vokiškaisiais pasais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę būdavo išduodami lietuviškieji. Jų grafos išliko beveik tos pačios kaip ir vokiškojo, netgi buvo panaudojama senoji asmens nuotrauka. „Šie pasai buvo naudojami visą tarpukario laikotarpį. Įdomu tai, kad pirmosios sovietų okupacijos metais ant kai kurių šių pasų viršelių atsiranda mažyčiai spaudai „LS 1940“. Taip būdavo pažymėta, kad asmuo balsavo 1940 metais įvykusiuose rinkimuose į Liaudies Seimą – taip valdžia kontroliavo, kad žmogus tikrai dalyvautų rinkimuose, po kurių Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos“,- pasakojo J.Kanarskas. Prieš karą pradėta išdavinėti naujo pavyzdžio asmens dokumentus – vadinamuosius vidaus pasus. Į muziejų pateko keli tokie neužpildyti dokumentai, kuriuos perdavė buvęs miesto valdybos raštvedys. „Gal Kretingos valdininkai nespėjo iki sovietų okupacijos naujų pasų įvesti“,- svarstė istorikas. Be vidaus paso buvo išduodamas ir užsienio pasas. Tačiau žvelgiant į pasą, skirtą keliauti užsienin, negali nesišypsoti – vienas pasas būdavo išduodamas sutuoktinių porai, jame būdavo įklijuojamos ir abiejų sutuoktinių nuotraukos. Viename pase atsirasdavo ir abiejų – vyro bei žmonos – parašai. „Matyt, tuomet žmonės neįsivaizdavo, kaip gali vyras į užsienį važiuoti be žmonos,- pasakojo J.Kanarskas. – Todėl pasas buvo išduodamas vyrui, o šalia būdavo pažymimi įrašai ir apie žmoną, jų vaikus – juk ir jie kartu su tėvais keliaudavo užsienin. Pase nurodoma, ir kur su šiuo asmens dokumentu galima keliauti, ir kokiais tikslais. Dažniausiai užsienio pasais naudojosi verslo reikalais keliaujantys pirkliai.“ Apsauga – vis tobulesnė
„Kuo toliau, tuo informacijos pasuose lieka vis mažiau. Nebėra žmogaus išvaizdos aprašymo, šeiminės padėties, juolab – religijos. Net gimimo vieta nurodoma gana abstrakčiai - Lietuva“, - pastebi Migracijos poskyrio viršininkas Rimantas Urbonas, turintis keletą įvairių laikmečių pasų pavyzdžių. Tačiau jam, kaip pareigūnui, įdomu ne tik paso puslapiuose esantys įrašai – jo dėmesį atkreipia ir dokumentų apsaugos priemonės. „Žalias pasas mūsų valstybėje atsirado nuo 1992 metų. Jame būta apsaugos priemonių: vandens ženklai, adatiniu būdu išmuštas paso numeris, panaudota laminavimo plėvelė, o pašvietus ultravioletiniais spinduliais išryškėdavo tam tikri plaukeliai. Tačiau šie pasai buvo sėkmingai klastojami – nežinau, kaip, bet žmonės sugebėdavo atplėšti plėvelę ir pakeisti nuotrauką. Iki šiol sklando anekdotinė istorija, kaip apie 1997 metus iš Maskvos atvykęs pakistanietis pateikė neva savo pasą, kuriame buvo užrašyta Vaitkienės pavardė. Mat jis nežinojo, kad mūsų šalyje moterys ir vyrai turi skirtingas pavardes“,- komišką situaciją prisiminė R.Urbonas. Elektroninio parašo galimybė Apžiūrėdamas vandens ženklus – Gedimino stulpus - nepriklausomos Lietuvos pasuose, kurie buvo naudojami 1920-1940 metais, kūjį ir pjautuvą – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, reljefinius spaudus, R.Urbonas pastebi, kad dabartiniai pasai yra nepalyginamai modernesni ir apsaugoti kokybiškesnėmis technologinėmis priemonėmis, duomenys, nuotrauka ir parašas išgraviruoti lazeriniu įrenginiu. „Dabar pasuose yra įdiegtos dvi elektroninės laikmenos, kuriose yra išsaugomi duomenys apie asmenį. Nuotraukos į naujo pavyzdžio dokumentus ne klijuojamos, bet įgraviruojamos lazeriniu spinduliu. Nuo 2003 metų yra išduodamos ir asmens tapatybės kortelės, kuriose taip pat įdiegta elektroninė laikmena - tai suteikia galimybę turėti ir elektroninį parašą. Apskritai, matydamas, kaip greitai technologijos žengia į priekį, manau, kad mūsų tarnybos ateityje nebereikės“,- savo mintimis pasidalijo R.Urbonas. Dabar gi asmens dokumentus, kurie galioja visoje Europos Sąjungoje, pagamina Asmens dokumentų išrašymo centras Vilniuje, kuriam informaciją perduoda Migracijos tarnybų, esančių visoje Lietuvoje, darbuotojai. Tačiau ir šiems, ir interesantams, pasakojo R.Urbonas, nebereikia vargti ranka rašant dokumentus, prašymus, į kuriuos įsiveldavo klaidų – duomenys perduodami elektroniniu būdu, jie susiejami su Gyventojų registro tarnyba.
|
|
