|
|
|
Kad nepasiklystum, atsisuk atgal
„Publicistika – per daug skambiai pasakyta. Tai yra tiesiog mano pamąstymai. Niekada nebuvau patenkintas ir savimi, ir tuo, kas vyksta“,- paprastai apie savo publicistinius straipsnius, kurie gerai žinomi „Pajūrio naujienų“ skaitytojams, kalbėjo ilgametis miškininkas Rimantas Kviklys.
Mintyse piešdamas savo gyvenimo portretą, R.Kviklys neabejojo, kad ryškiausias būtų žalios spalvos potėpis: 50 metų jis dirbo Šventosios girininkijos girininku. Tačiau R.Kvikliui skauda širdį ne tik dėl valstybinių miškų politikos – jo akiratin patenka ir istorijos, kultūros, švietimo bei apskritai – šalies politikos temos. „Visą amžių man nesisekė – taip ir neteko gyventi prie protingos valdžios“,- sakė R.Kviklys, kuris laikosi principo, kad į savo darbą būtina įdėti maksimaliai pastangų, tačiau žinoti reikia plačiau, nors ir nelendant į svetimą daržą. Pastebėjęs, kad frondavimo bruožą, matyt, bus paveldėjęs iš Kviklių giminės, R.Kviklys mielai pasidavė „Pajūrio naujienų“ provokacijai – šįkart interviu su juo buvo neįprastas: klausimais tapo paties R.Kviklio citatos iš jo parašytų ir publikuotų publicistikos straipsnių. - Savo šaknis pažįstantis, savo praeitį žinantis žmogus visada jaučiasi tvirtai, jį ir pastumdyti nelengva. - Tai yra mano gyvenimo kredo ir linkiu, kad toks kredo būtų visų. Gal šiurkščiai pasakysiu, bet žmogus be atminties – pusė žmogaus. Savo šaknis reikia žinoti, o ypač globalėjančiame pasaulyje. Kai kalbi su žemaičiais, girdi šūkaujant: „Aš – žemaitis, aš – už Žemaitiją, žemaičiai – kieti žmonės“, o jis nė velnio nežino apie Žemaitiją ir ką reiškia tie 11 kilometrų. Kai kryžiuočiai iš šiaurės norėjo susijungti su kalavijuočiais iš pietų, šitą „virkštelę“ atlaikė vien žemaičių ir kuršių gentys. Kas žino, į ką dabar būtų panašus Europos žemėlapis ir ar mūsų nebūtų ištikęs prūsų likimas? Nors istorijoje nėra tariamosios nuosakos. Bet pamąstyti apie tai galime. - Kas paranku – prisimename, kas kliūva – braukiame iš atminties. - Negalima šito suprasti tiesmukai, imti už gryną pinigą. Tai yra labiau atsargaus optimisto bruožas. Na, kiek gi galima vaitoti? Iš Sibiro tremties, be galo alkanų metų, mano atmintyje išlieka atskiri smagesni, šviesesni prisiminimai – vis tiek gi vaikystė. Ten buvo nedidelė lietuvių kolonija ir lenkiu galvą prieš tas motinas, kurios išugdė mus, lietuviukus. Juk mes taip ir neišmokome rusiškai keiktis. Viską žinau ir nieko nepamiršau, bet save draskyti sunkiais prisiminimais būtų mazochistiška. Štai ir su žmona gyvenu jau šeštą dešimtį – jei vis prisiminčiau juodžiausias dienas, ir pats išprotėčiau, ir ją iš proto išvaryčiau. Žmogaus atmintis selektyvi. - Žmogaus gyvenime ir tautos istorijoje yra datų, kurios tampa gairėmis, nužyminčiomis tiek praeitį, tiek ir ateities kelią. - Vasario 16-oji - tvirtai. Trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas 1795 metais ir vienas iš baisiausių dalykų Lietuvos istorijoje – Liublino unija, kada mūsų bajorija parsidavė. Kitaip to nepavadinsi. Kai pamąstau: jei nebūtų buvę Vasario 16-osios, neturėtume ir Kovo 11-osios. Negalime dėti lygybės ženklo tarp 1918-ųjų metų signatarų ir naujųjų – tai būtų neetiška. Vieni tarpukario Lietuvą peikia, kiti – giria, tačiau nuo 1920 metų, kai Lietuvoje nebuvo nė vieno sveiko tilto, per 20 metų daug padaryta, susiformavo tautinė inteligentija, nors ir ten visko buvo. Bet 1940 metais Lietuva neturėjo nė vieno cento skolos užsieniui, o aukso aktyvas buvo Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Anglijoje... Tarpukario Lietuvos premjeras Juozas Tūbelis buvo įsitikinęs, kad Lietuva gali išleisti tiek, kiek pati užsidirbo. Paprastas dalykas. - Svarbiausi tautos dalykai yra žemė, papročiai ir kalba. - Kartą anglų ekonomistai stebėjosi Lietuvoje atradę ekonominį fenomeną – čia nekilnojamasis turtas gali tapti kilnojamuoju. Neliko pagarbos žemei. Privatus turtas – šventas dalykas, su tuo nesiginčiju ir to nekvestionuoju. Bet: arba tą žemę dirbk, arba parduok, bet jokiu būdu nepalik, kaip dabar paliekama. Taip yra ir su miškais. Atkūrus nepriklausomybę su miškininkų sąjungos delegacija lankėmės Vokietijoje. Ten buvę kooperatyvai, tad mes paklausėme vokiečių, kaip jie elgiasi su miškų savininkais. Atsakė: arba jiems bus išmokėta, arba jie turės su savo pajumi įstoti į kooperatyvo analogą. Bet visko ardyti vokiečiai neleido, jie į tai visai kitaip žiūri, sako: „Kam mums dar viena socialinė problema – kur dings tie žmonės, kurie iki šiol miške dirbo, kūrė pridėtinę vertę? Nuvaryti juos?“ Apie gimtąją kalbą ką ir šnekėti. Pabandykite Prancūzijoje užrašyti iškabą anglų kalba – į pipirų žemę išvarys! Retai būnu Vilniuje, bet nemalonu vaikščioti – plikbajorių kompleksas. Daugiau nieko. O papročius, kiek tik galime, turime atiduoti kitoms kartoms. Nepadarykime fetišo: nesusodinsime viso kaimo prie balanos pančių vyti. Bet tai žinoti ir prisiminti reikia. Mokyklose yra etnokultūros pamokos, tačiau jos tėra fakultatyvai, neprivalomos. Bet kaip kitaip žmogus turės informaciją apie praeitį? - Lieka vienintelė išeitis: gelbėtis nuo visuotinio globalėjimo savo jėgomis. - Tik jau nesiremkim Europos Sąjunga, nesiremkime europarlamentarais, tokiais kaip Leonidas Donskis. Remtis reikia tik savo jėgomis. Turėjome eiti į Europos Sąjungą, bet kitokiomis sąlygomis, galėjome pasilikti daugiau teisių – mus vis tiek būtų priėmę. Pažiūri į žemėlapį ir viskas aišku – mes jiems reikalingi. Kodėl jie lėšas skiria tam, kur įdėjęs nesukursi pridėtinės vertės? Juk tai suktybė! Moka pinigus už tai, kad žemės nedirbtum! Esu pats didžiausias euroskeptikas. Iš karto juo buvau. - Mes dažnai skundžiamės, kad mūsų demokratija šlubuoja, ir ieškome to reiškinio priežasčių. - Todėl, kad šlubuojame mes patys. Žiūrime į savo paliktą pėdą, ir stebimės: „Kas čia toks raišas ėjo?“. Taigi – aš! Ką mes renkame? Kodėl netreptelime koja ir nepareikalaujame to, ką valdžia turėtų daryti. Atsakymų savy ieškokime. - Pats didžiausias lietuvio priešas – lietuvis, pastatytas virš jo. - Gal truputėlį ir sutirštinau spalvas, bet, matyt, nuo seno nemėgstame ponų. Na, nemėgstam ir gana. Ypač jei tas ponas ne visai protingas. Kitaip – tą poną priimame kaip už save protingesnį, išmintingesnį, kuris galėtų pačiam ir ramstis būti. Bet kvailas ponas – neduok, Dieve. Lygiai taip ir su įstatymais. Sakoma, kvailų įstatymų niekas nesugalvoja ir nepriima. Bet juk taip buvo su žemės reforma – reikėjo sugalvoti tokį dalyką. - Kai žvelgi į istorinę praeitį, pradeda atrodyti, kad žmonės nieko kito neveikė, o tik savo gyvenimą keitė ir reformavo, reformavo ir keitė. - Žmogus savo gyvenimą turi keisti. Bet visa bėda ir yra ta, kad tos dažnos reformos mūsų šalyje nieko bendra su žmogaus gyvenimu neturi. Sakyčiau, reformos net trukdo gyvenimą keisti. Reformos dėl reformos. - Mes, ir niekas kitas, galime išjudinti giliai įklimpusį valstybės pažangos vežimą. - Ir pradėti reikia nuo raidės „A“. Pirmiausia yra rajono taryba, o rajono taryboje – komitetai. Ar jie bent yra numatę, turi viziją savo kadencijos laikotarpiui, ką paliks vėlesniam laikui? Sugrįžkime į kaimo bendruomenes – jos irgi turi turėti viziją savo interesų ir kompetencijų ribose. Net aukščiausia valdžia valstybės vizijos neturi. Nėra ateities vizijos. O kiekvienas turime ją turėti. - Jaunoms šeimoms čia nebėra ką veikt, senieji – išmirs. - Kaimuose? Be jokios abejonės. Jei uždarysime mokyklas – viskam galas. Čia uždarius mokyklą, bus galima užritinti akmenį su užrašu „Čia buvo Laukžemė“. Bažnyčių, ir tų langus netruks užkalti. Kas dabar daroma su švietimu – juodžiausias, brutaliausias kaimo genocidas. Tarpukario Lietuvoje švietimas buvo absoliutus prioritetas. O dabar skaičiuojama, kaip čia ką galima sumažinti. Dabar Darbėnuose stovi pyplys – laukia, kol jį parveš, jis negali pats namo pareiti. Labai gerai rašė profesorius Bronislovas Genzelis apie Gintarą Steponavičių – jis lakstė per fakultetus, katedras, nes norėjo nors kokį mokslinį darbelį parašyti. Taip ir liko be laipsnio. Arba švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė aiškina: santykiai tarp mokytojo ir mokinio yra santykiai tarp paslaugos pardavėjo ir paslaugos pirkėjo. Ir taip šneka viceministrė! Siaubas. - Šiandien valdžia – vertybė? - Ir aš turbūt su klaustuku šią citatą buvau parašęs? Su klaustuku ir turėjo būti. Šiandienos valdžia man - jokia vertybė. Nes aš juos visus žinau kaip nuluptus. Bet čia mano asmeninė nuomonė ir jos kitam neperšu. Užversite bloknotą – papasakosiu. - Mes, ko gero, per daug iš valdžios reikalaujame. - Labai banali tiesa. Kiekvienas yra savo laimės kalvis, o mums vis atrodo, kad valdžia viską turi duoti. Pareikalaukime iš valdžios, kad ji padarytų tai, kas privaloma jos kompetencijos ribose. Pagal kinų išmintį ji turi mums duoti ne žuvų, o meškerę. To iš valdžios galime pareikalauti, bet ne išlaikymo. Tai būtų slunkio pozicija. - Taigi pasitvirtina tiesa, kad žmogaus kultūrą parodo ne diplomai, bet jo pagarbus požiūris į žmones. - Gali žmogus paslėpti pyktį, neapykantą, sunkiau paslėpti susižavėjimą, meilę. Gal tai galima suvaidinti? Bet kultūringumo, inteligentiškumo nesuvaidinsi. O tai yra paprastas elgesys ir su savimi, ir su aplinkiniais. Jei nori, kad tave gerbtų, visų pirma gerbk kitą. Kai atvažiuoja kultūros ministras ir pareiškia, kad tokia biblioteka yra Kretingai per didelė, reikia pirmiausiai pažiūrėti į projektą, kas tai yra. Kaip aš juo džiaugiausi! Tai bus dvasinės kultūros centras, ne vien abonementinių skaitytojų aptarnavimo skyrius. Nė į vieną kultūros įstaigą nesiteikė užeiti – ko iš jo begalime norėti. Susiteršęs su VEKS‘u („Vilnius – Europos kultūros sostinė“ - aut. past.) jis ir šiandien už tą surūdijusį vamzdį Neries krantinėje galvą guldo. - Kartais atrodo, kad Lietuva pati savęs nemyli. - Čia aš turėjau omeny mūsų keliaklupsčiavimą prieš bet kokį vėją iš Vakarų – plojame atvažiuojantiems konsultantams, be kompromisų priimame jų nuorodas. Su Maskva lengviau buvo tvarkytis, „Ivaną“ sugebėdavome pergudrauti. O dabar: jei iš Vakarų, tai ir parduodame pozicijas. O kadangi mūsų valdžios vyrai save tapatina su visa Lietuva, tai ir atrodo, kad Lietuva pati savęs nemyli. - Politinė valdžia visais laikais bandė mokyti žmones, ką mes turime mylėt, ko nekęst, ką turime laikyti draugais, o ką – priešais. - Visos valdžios to norėjo ir nori. Bet kam žmogui galva? Kad lapų neprikristų? O valdžia, mokydama, ką mylėti, ko nekęsti, nori save įtvirtinti. Ir viskas. Toli neikime: sprendimas turizmo informacijos klausimą išspręsti tualeto sąskaita – komentarų jau neturiu. Juk viskas, kas reikalinga turizmui mūsų krašte, yra – tereikia tai mokėti pateikti. Tada ir smulkiajam verslui būtų darbo, ir amatininkams, ir kulinarinio paveldo puoselėtojams, ir visiems kitiems. Bet jei mūsų supratimas apie turizmą baigiasi ties „Vienkiemiu“, tai apie ką ir kalbėti. - Man atrodo, kad mūsų šalis tebesilaiko ne racionalistų, o fanatikų dėka. - Taip. Kultūros darbuotojai, mokytojai yra etninės kultūros skleidėjai ir už tai gi negauna nė cento. Bet jie dirba. Jauni mokslininkai sugrįžta į mūsų šalį be didelio patriotinio patoso, bet grįžta į protėvių žemę, dirba, nors į juos ir šnairai žiūrima. Ir daugiau pavyzdžių galima surasti... Jie ir yra fanatikai. - Beje, pasaulis prasideda nuo mūsų kiemo slenksčio. - Man būna gaila miesto vaikų. Kaimo vaikai turi savo pievą, medį, upę, savo balą. O ką miesto vaikai turi? Bet vis tiek ir jie turi savo vaikystės slenkstį – išėjęs į pasaulį visada atsisuk atgal. Duosiu patarimą, kaip nepasiklysti miške. Žiūrėjimas, iš kurios pusės medžiai apsamanoję ir kiti pamokymai – niekai. Einant mišku, reikia vis atsisukti atgal – miške nėra vienodo vaizdo, todėl akis instinktyviai užklius už detalių ir jas įsimins. Manau, kad ši taisyklė tinka ne tik miške, bet ir gyvenime.
|
|
