|
|
|
Už valdiško slenksčio - gyvenimo lūžiai
Vienišumas, liga, senatvė, artimųjų nemeilė, - dėl šių priežasčių žmogus priverstas palikti savus namus ir ryžtasi apsigyventi po valdišku stogu. Arba už jį tai nusprendžia giminės. O peržengus globos namų slenkstį ne vienam tenka skausmingai išgyventi ir įveikti gyvenimo lūžį.
Baugina sovietiniai stereotipai Kretingos rajone esančiuose Padvarių globos namuose šiuo metu gyvena 230 gyventojų. Tai – senyvo amžiaus žmonės ir asmenys su sunkia fizine arba su psichikos negale iš įvairių Lietuvos vietų. Nors pensionate jų laukia kur kas geresnė buitis bei priežiūra, tačiau prisitaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų prilygsta sukrečiančioms jų gyvenimo dramoms. „Kiekvienas pas mus patekęs žmogus turi praeiti adaptacijos periodą, kuris įprastai trunka apie 2 mėn. Jam reikia apsiprasti su nauja vieta, prisitaikyti prie kitokios tvarkos bei reikalavimų. Anksčiau jis galėjo kada panorėjęs išeiti iš savo namų, bet kada valgyti. O čia verda bendruomeniškas gyvenimas, yra sava tvarka, tenka taikytis vieniems prie kitų“, - kalbėjo ilgametis Padvarių globos namų gydytojas Juozas Šamonskis, dirbantis juose 31 metus. Asmens adaptaciją lemia ir intelektas, išsilavinimas bei aplinkinių nuteikimas. Gydytojas įsitikinęs, kad seną žmogų dar baugina iš sovietinių laikų išlikę stereotipai: „Aplinkiniai pasišaipo, kad jis išvežamas į ubagyną. Duokdie, visur tokius ubagynus, kur žmogus 4 kartus per dieną maitinamas, prižiūrimas, gyvena šiltai, miega švarioje patalynėje, dalyvauja meninėje veikloje ar saviveikloje“. Artimieji neturėtų meluoti Kiekvienas į globos įstaigą atvyksta su šeimos gydytojo išraše nurodytomis ligomis bei paskirtais vaistais. „Užvedu kiekvieno asmens individualią ligų istoriją. Paklausiu jo, ar žino, kur mes esame. Gerokai lengviau prisitaiko tie, kurie čia patenka savo noru. Dažnas būna iš anksto atvykęs apsižiūrėti savo naująją buveinę ir žino, koks gyvenimas jo laukia. Tokie neretai, netgi išvykę atostogauti, po kelių dienų sugrįžta. Padvariai - mūsų tikrieji namai, sako jie“, - kalbėjo gydytojas. Labai svarbu, anot gydytojo, yra nusiteikti bei susitaikyti su mintimi, kad čia reikės gyventi nuolatos. Šią užduotį žmogui turėtų padėti įveikti jo artimieji, nuteikdami, kad žmogus išvyksta į globos įstaigą, kur juo bus pasirūpinta. Tačiau būna atvirkščiai. „Giminaičiai žmogui meluoja: atseit, pabūsi ligoninėje ir sugrįši. O patys neretai jau būna išeikvoję to žmogaus turtą, pardavę jo namus. Tokioje situacijoje atsidūręs žmogus suvokia situacijos beviltiškumą, jį apninka liūdesys. Susitaikyti su namų praradimu ir melagystėmis yra be galo sunku“, - kalbėjo J.Šamonskis. Stresas - neišvengiamas Padvarių globos namų psichologė Vilma Šamonskienė akcentavo, kad kiekvienas naujai atvykęs gyventojas patiria stresą. Kiekvieno situacija – išskirtinė ir unikali: “Vienam reikia daugiau laiko įveikti tą stresą, kitam – trumpiau. Vienas išsyk atranda draugų, kitą tereikia tik sykį išklausyti, pasikalbėti su juo. Išliejęs širdgėlą, jis užmezga kontaktą su aplinkiniais. Tačiau pasitaiko, kad žmogus ilgam užsisklendžia savyje, - su tokiu tenka ilgiau dirbti, ieškoti jam patinkančios veiklos ir nukreipti į ją“. Prisitaikymo trukmė, V. Šamonskienės žodžiais, labai priklauso nuo žmogaus amžiaus: jeigu jis atvyksta antroje savo gyvenimo pusėje, prisitaikyti prie naujo gyvenimo yra gerokai sunkiau, negu jauname amžiuje. Anot psichologės, kiekvienas žmogus jaučia poreikį būti reikšmingas ir svarbus. Jeigu jam nepavyksta prisitaikyti prie naujos aplinkos, jis pasijaučia nereikalingas. Todėl ne paslaptis ir tas reiškinys, jog nepavykus kompensuoti prarasto artimųjų dėmesio bei šeimos šilumos, psichologinės problemos užaštrina ir fizines ligas, kurios pagreitina žmogaus mirtį. Tarp pensionato gyventojų vyrauja vyresnio amžiaus žmonės, todėl natūralu, kad mirčių statistikai įtakos turi fizinė jų sveikata. „Tačiau tokių atvejų, kad naujas žmogus visiškai neprisitaikytų, tebūna retai: jo elgseną ir nuotaikas nuolatos stebi socialiniai darbuotojai. Aiškinamės, kokios problemos kamuoja, ir bandome jas bendrai įveikti“, - akcentavo V.Šamonskienė.
Pensionate – per 50 metų 86-erių Kazys Baublys yra ilgiausiai Padvarių globos namuose gyvenantis žmogus: jis šiuose namuose praleido daugiau negu pusę savo amžiaus - 51-erius metus. Iš Tūbausių kilęs psichikos negalią turintis vyras per vokiečių okupaciją neteko abiejų savo tėvų: „Vienerius metus mokiausi Tūbausių mokykloje, dirbau pas ūkininkus. Kai nebeturėjau kur glaustis, atėjau čia. Nebesijaučiu vienišas, man čia gerai“, - kalbėjo K.Baublys. Socialinių darbuotojų teigimu, Kazys – labai bendraujantis, mėgstantis muziką ir darbštus žmogus, ligi šiol jis talkina prižiūrint ir puoselėjant pensionato teritoriją.
Padvarius pasirinko pati 85-erių kretingiškė Jeronima Satkauskienė globos namuose apsigyveno prieš 6 metus. „Pati priėmiau tokį sprendimą – nenorėjau būti našta savo vaikams. Kretingoje turėjau 4 kambarių butą, buvo per sunku jį išlaikyti ir teko parduoti. Išėjau gyventi pas sūnų Palangoje, bet jaučiausi negerai: dabartiniai laikai sunkūs, vaikai tai turi darbo, tai – ne. Atvažiavau į Padvarius apsižiūrėti ir nusprendžiau čia persikelti. Man nebuvo sunku priprasti prie kitokio gyvenimo, tik labai trikdė keiksmažodžiai, ypač sklindantys iš moterų burnų. Bet atsiribojau nuo man nepriimtinų žmonių. O tvarka pensionate per tą laiką labai pasikeitė į gera“, - kalbėjo itin šviesaus mąstymo moteris. Padvarių globos namų gyventojų amžiaus vidurkis – 68 metai: jauniausiam gyventojui – 22 m., o vyriausiam – 103 m. Pernai Padvarių globos namuose buvo apgyvendintas 41 žmogus, - tai yra didžiausias skaičius per pastaruosius 30 metų.
|
|
