|
|
|
Paskutiniai šokoladinių bandelių metai
Skambutis. Grįžtu į klasę, atsiverčiu sąsiuvinį. Jame puikuojasi didžiulis užrašas: „Su artėjančiom šventėm! Senelis Kalėda“. Hmm... pamąstau, apsižvalgau ir sutinku didžiulę šypseną bendraklasės veide. Truputėlis apsimestinio susierzinimo, dozė nuoširdaus juoko ir... pradedame dar vieną savo gyvenimo pamoką.
Jai pasibaigus seka kita, po to - dar kita, dar ir dar, kol galiausiai baigiasi diena, savaitė, mėnuo ir... net sutrinku pagalvojusi, kad greit praeis visi šie mokslo metai. Jie ypatingi. Jie paskutiniai, kai vaikščioji ilgais mokyklos koridoriais, akimis tyrinėdamas pažįstamus plyšius grindų parkete ir vis dar pavargsti skubėdamas iš pirmojo į ketvirtąjį aukštą. Paskutiniai, kai po keturių pamokų bėgi į artimiausią parduotuvę ir nekantriai lauki eilėje prie karštų šokoladinių bandelių, paskutiniai, kai nepadaręs namų darbų bandai išvengti visa kiaurai matančio mokytojos žvilgsnio, paskutiniai... Abiturientai – jau suaugę Salantų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Aina Stonkuvienė teigė, kad abiturientai yra įdomūs, išradingi žmonės, su kuriais galima atvirai bendrauti, diskutuoti įvairiausiomis temomis. „Paskutiniais metais mokiniai jau turi aiškiai susiformavusias vertybes, tvirtai laikosi savo kartais ne visiems patinkančios nuomonės ir žino, ko nori iš ateities.“ A.Stonkuvienei pritarė biologijos mokytoja Rasa Bumblienė: „Man malonu dirbti su abiturientais. Tuos pačius mokinius regiu kitokius negu ankstesnėse klasėse. Jie atsakingiau žiūri į dėstomą dalyką, noriai priima tai, ką sakau, vis rečiau pasikartoja atvejai, kai atėję į klasę klaustų, kas buvo užduota namų darbams, dabar jie sugeba tai sužinoti iš anksto.“ Anglų kalbos mokytoja Marytė Kvedaraitė labiausiai žavisi klasėje tvyrančiu jaukumu dirbant su dvyliktokais: „Atmosfera klasėje? Ji puiki! Kiekvienais metais susitikusi su abiturientais pajaučiu, kaip jie pasikeičia, ima vertinti kiekvieną akimirką, praleistą drauge, jie supranta, kad greit teks išsiskirti.“ Aplanko nežinia Nauji jausmai XII klasėje apima ir pačius abiturientus. „Esu nežinioje, nes juk kiekvienų prieš tai buvusių mokslo metų pabaigoje kitų metų scenarijus būdavo aiškus: būsiu pirmokė, trečiokė, vienuoliktokė, dvyliktokė, o kas būsiu dabar? Turbūt niekas negali man šito atskleisti“, - dėl savo ateities abejojo abiturientė Kamilė Gedvilaitė. Vytautas Burba taip pat tikino besijaučiantis keistai: „Reikės pradėti studijuoti, išvykti iš namų, visiškai pasikeis gyvenimas.“ Iveta Žvinklytė įsitikinusi, kad XII klasėje tapo atsakingesnė už savo veiksmus: „Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių, patys turime pasirinkti, kas mums svarbu ir kaip to pasiekti.“ Egidijus Zaleckis, kaip visada atsipalaidavęs, tiesiog mėgaujasi būdamas mokyklos senbuviu ir teigia žinantis atsakymus į beveik visus klausimus kaip ir pridera tikram abiturientui. Na, o Laurynui Margiui tai - eiliniai metai, skiriasi tik tai, kad jų pabaigoje laukia ne įprastiniai metiniai kontroliniai, o abitūros egzaminai. Pasiilgs paprastų dalykų Penktadieniais tradiciškai po dviejų pamokų skaitykloje jautiesi tarsi atsidūręs bičių avilyje. Vyriausieji gimnazistai ten ateina ką tik parašę matematikos kontrolinius darbus. Vyksta išsamus aptarimas. Džiaugsmo šūksniai, kai bent dviejų mokinių iš viso būrio atsakymai sutampa ir nusivylimo gaidelės balsuose, jei iki uždavinio išsprendimo ėjai visai kitu keliu negu daugelis. Tokių ir panašių akimirkų kada nors labai trūks abiturientei Sandrai Balsevičiūtei: „Turbūt pasiilgsiu visko, kas buvo mokykloje, o labiausiai - laiko, kai su bendraklasiais jaudindavomės dėl kontrolinių darbų, ruošdavomės renginiams, džiaugdavomės vienas kito laimėjimais ar dalindavomės paslaptimis“. Abiturientai vieningai nusprendė, kad sunkiausia jiems bus išsiskirti su draugais. „Visą gyvenimą prisiminsiu pertraukų metu per visus mokyklos aukštus sklindantį skardų draugų juoką“, - sakė Iveta. Tarp suaugusiojo ir vaiko Pradinėje mokykloje, kai buvome dar visai mažiukai, kiekvienas abiturientas atrodė tikras milžinas. Dažniausiai jis nešdavosi visokiausių lapų krūvą ir su draugais kalbėdamas vartodavo įvairiausius nesuprantamus žodžius. „Ak, tie abiturientai, jie tokie protingi, tokie užtikrinti, tokie... idealūs!“-pamanydavau aš, tuo metu vos nuo žemės tesimatantis, bet labai smalsus padarėlis. Tačiau netikėtai pati patekau į paskutinę klasę ir tikrai netapau labiau užtikrinta, o apie tobulumą net nėra ką pasakyti. Man pritarė ir Vytautas: „Aš tiesiog dar jaučiuosi vaiku.“ Kamilė pasakojo, kad vis dėlto kartais tenka pasijusti suaugusia, ypač tokiomis akimirkomis, kai pradinukas bėgdamas pro šalį sušunka jos vardą, pakėlęs ranką mojuoja, kad tik jį pastebėtų ir su juo pasisveikintų. Sandra teigė pastebėjusi, kad abiturientai daug laisviau kalba su mokytojais: „Tarp mūsų vyrauja savitas „neformalus“ bendravimo stilius.“ Mokytojai pataria M. Kvedaraitė: „Sėkmė priklauso nuo to, kiek sugebi įsiklausyti į save, suprasti, ką geriausiai gali padaryti. Tad atraskite tinkamiausią santykį tarp savo siekių ir galimybių.“ A. Stonkuvienė: „Tinkamai susidėliokite prioritetus, kas jums svarbiausia šiuo metu: vakarėliai, vairuotojo pažymėjimas, ar geri egzaminų rezultatai. Ir, žinoma, pasirinkite tokį kelią, dėl kurio vėliau netektų gailėtis.“ R. Bumblienė: „Svarbu - mokytis sistemingai, nuosekliai ir nuolatos. Nepasilikite nieko paskutiniam vakarui ir ugdykite savo valią, kad viską pavyktų atlikti iki galo.“ P.S. Šiame straipsnyje n kartų pavartojau žodį „abiturientas“. Ir žinote, ką? Aš tuo visai džiaugiuosi. Tačiau, kai kartą mokslo metų pradžioje matematikos mokytoja pravėrė savo kabineto duris ir tarstelėjo: „Užeikite, abiturientai“, susimąsčiau, negi ji tikrai kreipiasi į mus?
Agnė ABELKYTĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
