|
|
|
Dovana tautiečiams, išsiliejusi į „Abu krantus“
Žmogaus likimas svetimoje šalyje – toks būtų mūsų kraštietės Gražinos Burokaitės-Pranauskienės naujos poezijos knygos „Abu krantai“ leitmotyvas. „Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog egzistavimas išeivijoje negali būti visavertis, nes iš savos aplinkos išplėštas žmogus tampa palaužtu augalu“, - prisipažįsta tolimoje Australijoje, Melburne, gyvenanti moteris. Ji įsitikinusi, jog daugelis tokių augalų neprigyja nei Airijoje, nei Anglijoje, nei Ispanijoje, netgi sugrįžę – ir pačioje Lietuvoje. „Vieni apie savo patirtį patyli, kiti stengiasi ją pagražinti, treti – kokiu nors būdu su kitais pasidalinti savo išgyvenimais. Aš, netekusi Lietuvoje likusių draugų rato, neturėdama su kuo išsikalbėti, pradėjau lieti širdį popieriaus lape, - atviravo G.Pranauskienė, kuri 1989 m. atsidūrusi Melburne ir čia pasilikusi, ne iš karto susigaudė, ko jai, apsuptai nuostabios gamtos, geraširdžių žmonių, gėrybėm lūžtančių prekystalių, trūksta. – Tada dar nežinojau, kas yra Tėvynės ilgesys“. Kad bent kiek jį apmaldytų, G.Pranauskienė ėmėsi lietuviškos visuomeninės veiklos – turinti muzikės išsilavinimą, tačiau negalėjusi gauti darbo pagal specialybę, ji nuo 1990 m. pradėjo vadovauti pačios suburtam chorui „Viltis“. Šiam chorui, kurį įkūrė 80 km nuo Melburno esančiame Gylongo mieste, vadovavo 8 metus. Penkmetį – nuo 2005 iki 2010-ųjų – dirigavo Melburno „Dainos sambūrio“ chorui. „Neįmanoma suskaičiuoti, kiek vedžiau repeticijų, koncertų, švenčių, kiek laiko praleidau rašydama renginių scenarijus, kurdama straipsnius Australijos lietuvių spaudai“, - apie savo visuomeninę veiklą kalbėjo kraštietė, kuri, apšlifavusi anglų kalbą, 1995 m. tapo Gylongo miesto Deakin universiteto studente, apsigynė magistro diplomą, o šiuo metu studijuoja doktorantūroje. Rimčiau kurti eiles moteris pradėjo prieš gerą dešimtmetį, jau gavusi darbą universitete. „Rašydavau per pietų pertrauką. O namuose dailindavau galūnes, tikslindavau žodžius – taip po truputį gvildenau minties galią, kad eilės iš tiesų suskambėtų“, - kūrybinį procesą apibūdino G.Pranauskienė, kuriai poezijos knyga „Abu krantai“, išleista „Eglės“ leidyklos, - jau antroji: pirmasis leidinys „Eukaliptų tyloj“ pasirodė prieš ketverius metus. Abiejose knygose buvusi kretingiškė nagrinėja vieną ir tą pačią temą – išeivio likimą svetimoje aplinkoje. Kad G.Pranauskienės eilės skamba, pripažino ir Australijoje gyvenanti aktorė-rašytoja Sandra Bernotaitė. „Ji įžvelgė, kad mano poezija skamba tarsi romansai. Gal dėl to, kad mano veikla yra susijusi su daina, – pasvarstė G.Pranauskienė, prisiminusi ir naujosios poezijos knygos gimimo kelią. – Suredaguoti beveik 200 eilėraščių užtruko net aštuonis mėnesius. Dirbome aš, „Eglės“ leidykla, vertėjas-rašytojas Vilmantas Vilkončius, mano sesuo lituanistė Nijolė Darroch. Reikėjo didelės kantrybės, kad „Abu krantai“ išsilietų prieš Kalėdas – kaip simbolis jausmų tų žmonių, kurie nesulaukia grįžtančių vaikų, tų, kurie prisiglaudę svetimuose kraštuose, ilgisi paprasčiausio lietuviško žodžio ir žmogiškos šilumos“. Tą lietuvišką žodį bei žmogišką šilumą G.Pranauskienė ir bando perteikti per nesibaigiančią eilių seką, per posmą, eilėraščio eilutę, per kiekvieną raidę – visa tai išsilieja į patirties pritvinkusią gyvenimo jūrą, turinčią du krantus: vieną – kur esi, kitą - kurio ilgiesi.
|
|
