Dvidešimt metų titaniško darbo Lietuvai

Tarp Čikagos ir Lietuvos gyvenanti tautietė Pranė Šlutienė, viena pagrindinių didžiulę pagalbą Lietuvai 20 metų teikusios JAV savanorių organizacijos „Lithuanian Mercy Lift“ (LML) įkūrėjų bei ilgametė jos prezidentė, apsilanko ir Kretingoje. Kaip garbinga viešnia ji buvo pakviesta į Kretingos dienos veiklos centro 10-mečio jubiliejų: pernai šio centro neįgaliesiems jos dėka buvo parūpintas naujas mikroautobusas.

Ilgametės išeivijos savanorės Pranės Šlutienės giminės šaknys, kaip ir jos pagalba, siekia Kretingą.

Nelaukė politikų sprendimų

Žvelgiant į šią orią, garbaus amžiaus moterį, buvo sunku patikėti išvien su kitais bendraminčiais - išeivijos lietuviais – nuveikto jos titaniško darbo mastais: LML Lietuvai per du dešimtmečius suteikė medicininės ir humanitarinės paramos kone už pusę milijardo litų, įdiegė per 10 respublikinių prevencijos programų.

„Nors buvome gimę jau užatlantėje, bet tėvai mus auklėjo stipria patriotine dvasia. Vaikystėje dalyvavome skautų ir ateitininkų organizacijose. Nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo stebėjome, kas darosi Lietuvoje: mums labai rūpėjo, kad tautiečiams pavyktų išsikovoti laisvę“, - apie pirmuosius savanorius, besiburiančius pagelbėti Lietuvai, kalbėjo P.Šlutienė. Pagal specialybę ji - profesionali slaugytoja, pabaigusi slaugos bakalauro studijas Čikagos Lojolos universitete.

„Mudviejų su vyru Anatolijumi parduotuvėje „Patria“ veikė Amerikos-Lietuvos radijo stotis, kuri teikė žinias apie situaciją Lietuvoje ir skelbdavo naujausias žinias iš Vašingtono. Telefaksas veikė be sustojimo, amerikiečių televizijos stotys filmavo įvykius, o svarbiausiu ryšių tiltu buvo Aukščiausiojoje Taryboje dirbusi Rita Dapkutė. Lietuvai palaikyti ieškojome ryšių su politikais, diplomatais, Kongreso nariais ir senatoriais. Čikagoje, prie Pikaso skulptūros, surengėme 5 tūkst. žmonių demonstraciją“, - tuometinius įvykius prisiminė P.Šlutienė.

Kai 1990 m. Kremlius paskelbė blokadą Lietuvai, kūrėsi energingų ir veiklių lietuvių sambūriai ne tik Čikagoje, bet ir Los Andžele, Niujorke, - savanoriai nelaukė įtakingų politikų sprendimų, o patys telkė pajėgas ir pradėjo rūpintis būtiniausių vaistų bei medikamentų tiekimu mūsų šaliai.

Pagalba – 150 ligoninių

Pirmieji savanoriai susitelkė į organizaciją „Lithuanian Hotline“, kuri vėliau išaugo į LML.

„Tuometinis LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis per blokadą paprašė vaistų iš Vakarų, - ypač trūko insulino cukralige sergantiems žmonėms. „Lithuanian Hotline“ nupirko insulino, antibiotikų už 10 tūkst. dolerių. Tačiau išsiųsti šį siuntinį nebuvo lengva, nes lėktuvai į Lietuvą skrido tik per Maskvą. Teko pasirūpinti, kad 40 dėžių krovinys atsidurtų Varšuvoje, o paskui būtų pervežtas į Lietuvą“, - įveiktus sunkumus prisiminė P.Šlutienė.

Tačiau ir gauti Lietuvai vaistų, anot jos, taip pat nebuvo paprasta: daugelis vaistų gamintojų atsisakė padėti, nes buvo pasirašę sutartis su sovietais. Savanoriai sudarė farmacijos įmonių sąrašus ir kiekvienas LML narys ėmėsi „globoti“ po keturias bendroves. Ne viena jų atsakydavo neigiamai. Tačiau savanoriai nenuleido rankų: ieškojo kitų farmacijos įmonių, visais įmanomais būdais rinko aukas, rengdavo labdaros pokylius. Savanoriai susibėgdavo po darbų ir ruošdavo siuntinius į Lietuvą.

„Pirmąjį medikamentų siuntos konteinerį muitinė sulaikė ir jo neleido įvežti į Lietuvą. Tuomet į Lazdijus atvyko LR Prezidentas Algirdas Brazauskas, jis ir padėjo pergabenti vaistus per sieną. Vėliau supratome, kad tas konteineris buvo tik lašas mūsų išbandymų jūroje, prasidėjus didžiajai pagalbai į Lietuvą - vaistų, medikamentų bei aparatūros siuntų gabenimui“, - tvirtino P.Šlutienė.

Jos žodžiais, į Lietuvą buvo išsiųsta 612 konteinerių su vaistais, medicinos įranga, įvairiais reikmenimis, knygomis, - visa tai paskirstyta daugiau negu 150 ligoninių, slaugos ir našlaičių namų.

Nuo labdaros iki programų

Paskutinė siunta buvo išsiųsta 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, anot viešnios, Amerikos firmos pareiškė, kad Lietuva nebėra trečiojo pasaulio šalis ir pati gali mokėti už vaistus bei aparatūrą. Todėl savo pagalbą JAV nukreipianti į Afriką.

Dėl šios priežasties ir LML veikla ėmė keistis: nuspręsta rinkti pinigus, diegti ir remti prevencines programas bei verslą Lietuvoje.

P.Šlutienė nuo 2004 m. iki 2011 m. liepos, kol LML organizacija nustojo gyvuoti, buvo jos prezidente. Kartu su kolegomis iš Ilinojaus universiteto Lietuvoje ji įgyvendino ŽIV/AIDS prevencijos bei Perinatalinę programą ir į Lietuvos mokyklų programas įtraukė sveikos gyvensenos ugdymą, pradėjo diegti Autizmo ir koordinavo Krūties vėžio programas. Ji pasirašė bendradarbiavimo sutartį tarp Ilinojaus ir Vilniaus universitetų medicinos fakultetų ir tarpininkavo gydytojams bei slaugytojams, atvykstantiems į stažuotes.

Už nuopelnus mūsų šaliai Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 1998 m. P.Šlutienę apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu.

„Šiemet liepos 1-ąją Vilniaus Rotušėje buvo surengtas iškilmingas vakaras mūsų organizacijos 20-mečio veiklos proga. Per tą laiką tarp JAV ir Lietuvos gydytojų, slaugytojų, mokslininkų, įvairių įstaigų darbuotojų užsimezgė šilti santykiai. Tai buvo ir atsisveikinimo vakaras, nes LML oficialiai užbaigė savanorišką pagalbos Lietuvai darbą“, - tvirtino energingoji savanorė.

Giminės šaknys - Kretingoje

Į Kretingą, teigė P.Šlutienė, ją atvedantys ne vien užsimezgę draugiški, bet ir giminystės ryšiai.

„Mano mama Emerincijana Paulikaitė yra kilusi iš Kretingos, čia tebegyvena mano pusseserė, - atviravo viešnia. - Mano tėvų pažinties bei meilės istorija irgi prasidėjo čia. Mano tėvas Jonas Vilimas buvo „Geležinio vilko“ pulko raitininkas, jis saugojo Lietuvos sienas ir tarnavo Bajorų pasienyje. Mama gyveno netoli pasienio: sykį ji laistė daržą, o tėvas paprašė jos vandens pagirdyti savo arklį. Taip užsimezgė jų romanas. Vėliau mano mama su savo tėvu Antanu Pauliku išvyko gyventi į Ameriką, po kiek laiko jie išsikvietė ir mano tėvą. Filadelfijoje tėvai ir susituokė, vėliau persikraustė gyventi į Čikagą, kur aš ir gimiau. Šeimoje užaugome 4 vaikai“.

P.Šlutienė, didžiąją gyvenimo dalį susiejusi su slauga ir medicina, užaugino sūnų Martyną, dailininką ir skulptorių, ir tikino jam bei dviem anūkams taip pat įskiepijusi meilę protėvių šaliai.

AIDS, Perinatalinė, Krūties vėžio prevencijos, Autizmo, Tuberkuliozės, Reagentų, Švietimo, savižudybių išvengimo, Diabeto, Dantų priežiūros, Regėjimo patikrinimo, LAPAS, Gamtos apsaugos bei Ligoninėms, senelių namams ir vaikų globos namams medicininės įrangos, remontų, patobulinimų, - tokias programas Lietuvoje įdiegė ir rėmė organizacija „Lithuanian Mercy Lift“.

• Rašyti komentarą (0)