|
|
|
Senolės puoselėja šimtametės sodybos dvasią
Imbarės kaimo viduryje stūksančioje šimtametėje sodyboje prabėgo Mažeikų giminės kelių kartų istorija, kurią ir šiandien „teberašo“ dvi čia gyvenančios seserys, šio kaimo senbuvės 86-erių Birutė Mažeikaitė ir neseniai 80-metį atšventusi Petronėlė Luotienė.
Lyg iš istorijos vadovėlio Seserys sakė, kad jos kilusios iš gausios šeimos: jų tėvai Stasė Stonkutė ir Jurgis Mažeika susilaukė 8 vaikų, iš kurių belikusios tik trise: Kretingoje gyvena dar judviejų sesuo Stasė Gulbinskienė. Šių moterų tėviškė, įkurta daugiau kaip prieš 100 metų, jų senelio laikais, šiandien yra tarsi gyvosios etnografijos pavyzdys. Tarp šiuolaikinių kaimo statinių ji atrodo lyg atklydusi iš istorijos vadovėlių. Žemaitiškos architektūros paveldo statiniuose – troboje, klėtyje, tvarte, molio rūsiuose – vis dar sklando senovinė dvasia, kurią palaiko Birutė ir Petronėlė. Tos keturios „budynkos“ - taip seserys vadina iš molio nudrėbtus rūsius - labiausiai ir domina muziejininkus, kurių čia pabuvojo ir iš Vilniaus. Šiandien rūsiai jau gerokai susmegę į žemę, todėl juose moterys dėl atsargumo mažai ką ūkiško ir belaiko. Ant trobos durų staktos Birutė parodė išlikusį statybos užbaigimo įspaudą - 1901 m. ir raides B.M., kurios, anot šeimininkės, reiškia meistro inicialus. Šiltus vaikystės prisiminimus senolėms retsykiais sužadina išlikusi duonkepė krosnis. „Mama joje mums ir pieną pašildydavo“, - prasitarė Birutė. Vienos, bet ne vienišos „Iš labai garbingos „familijos“ mudvi esam kilusios. Pagal tėvo liniją mus sieja tolima giminystė su įžymiu kompozitoriumi Baliu Dvarionu, - rodydama senovines fotografijas, kuriomis nukabinėtas vieno trobos galo sienos, akcentavo Birutė. – O čia kunigas Kazimieras Kniūkšta, močiutės brolis, caro laikais tarnavęs Odesoje“. Seserų žodžiais, jų tėviškė nuo senų senovės buvo žmonių traukos vieta: smetonmečiu pas juos rinkdavosi jaunimas pasišokti, vykdavo kaimo sueigos. Dėl erdvės per Antrąjį pasaulinį karą dažnai apsistodavo vokiečiai, o besitraukiantys rusai buvo įsirengę ligoninę. „Visi mūsų giminės baliai čia prabėga, vietos troboje ir lauke - sočiai. Ar vestuvės, ar jubiliejai – visa giminė pas mudvi suguža“, - džiūgavo B. Mažeikaitė. Šį lapkritį jų giminė buvo susirinkusi per aštuoniasdešimtąjį Petronėlės jubiliejų. Ir nors šiandieną po plačiu tėviškės stogu besiglaudžia dviese, tačiau seserys sakė, jog jos niekuomet nesijautusios vienišos: jomis pasirūpina sesers Stasės vaikai, dukart per savaitę aplanko socialinė darbuotoja. O imbariškė ūkininkė Aina Brazdeikienė, nuomojanti jų žemę, kasdien užbėga pažiūrėti, ar senolėms kas neatsitiko, ar joms ko nepristigo. Tebedegina praradimų skausmas Savo tėviškės kaitą – jos klestėjimą ir senėjimą – per gyvenimą labiausiai jautė Petronėlė, nes ji čia ne tik gimė ir augo, bet iš jos niekuomet nebuvo pakėlusi sparnų. Čia sulaukė ir gilios, tačiau skaudžiais praradimais paženklintos, senatvės. Besilaukiančią antrojo vaiko, prieš penkis dešimtmečius Petronėlę paliko vyras. Moteris viena užaugino du proto negalią turėjusius sūnus, rūpinosi jais tol, kol pati išgalėjo. Tik su vaikštyne bepaeinančiai motinai tapo per sunku pačiai pasirūpinti abiem suaugusiais sūnumis, - juos apgyvendino Padvarių pensionate. Tačiau po pusmečio - pernai - abu broliai vienas paskui kitą iškeliavo anapilin. Šiandien P.Luotienės širdyje kraujuoja vis dar atvira žaizda: „Visą gyvenimą sūnums paaukojau, niekur iš namų neišėjau. O atidaviau vaikus, ir netekau abiejų. Jei būtų savo namuose mirę, perpus mažiau dabar skaudėtų, - moteris netramdė ašarų. – Labai gailiuosi, kad sutikau savo vaikus atiduoti į valdiškus namus“. Likimas vyresnei seseriai Birutei, kuri šiandien savo buvimu padeda Petronėlei maldyti širdies skausmą, itin dramatiškų išbandymų neskyrė, kaip neskyrė ir sukurti savo šeimą. Daugelį metų Palangoje, ji sakė, buvusi ponų tarnaite, į Imbarę sugrįžo pasitikti gilios senatvės.
|
|
