Išskirtinio grožio vikšrai užminė mįslę

Neregėta spalvų dermė ir išskirtinis grožis – štai kas užminė mįslę mūsų skaitytojams, kurie aptiko stambius spalvingus vikšrus ir šia žinia pasidalino su „Pajūrio naujienomis“.

Kaukolėtojo sfinkso vikšras, kurio tikroji tėvynė – Afrika ir Viduržemio jūros regionas Europoje ir Azijoje. Europoje pagrindinis jų maistas yra bulvių lapai, kurių apatinėje pusėje ir slepiasi vikšrai.

„Gal kas žino, koks čia kirminas, kurį aptikome ropojantį sode. Ar jis – saugotinas, ar naikintinas? Paleidome, nes gana simpatiškas: ant viršugalvio iš abiejų pusių dėmės – kaip akys. Gal tai koks būsimas drugys?“ – atsiuntęs vikšro nuotrauką klausė bendrovės „Kretingos būstas“ direktorius Pranas Dobrovolskis.

Karteniškė Irena Milašienė taip pat buvo nustebinta savo radinio: „Kasiau bulves. Žiūriu – lyg koks kaspinėlis numestas. Pagalvojau, kad anūkė kokią plaukų spalvingą gumelę pametė. Gi žiūriu, kad ta „gumelė“ dar ir juda“, - pasakojo moteris, kurios radinį nufotografavo kaimynės anūkė Milda Mačernytė.

I.Milašienė vikšro neišmetė ir apgyvendino stiklainyje: ir jai, ir kaimynams įdomu stebėti įspūdingą gyvį su nedideliu ragu ant uodegos. Kokie tai gyviai, mums paaiškino buvusi kretingiškė, šiuo metu Vilniuje gyvenanti biologė-ekologė Dovilė Barčkutė: „Pirmasis yra mažojo sfinkso vikšras, beje, neturintis sfinksams būdingo rago. Tai – nepavojingas ir nenaikintinas gyvis. Priešingai – netgi globotinas, nes jie Lietuvoje nėra tokie gausūs, kad ką nors nugraužtų. O antrasis vikšras – labai smagus radinys: tai – kaukolėtojo sfinkso vikšras. Šis drugys į Lietuvą užklysta ne taip dažnai, nes mūsų kraštuose jam yra per šalta“.

D.Barčkutė radinio savininkei patarė vikšrą įdėti į didesnį indą, įpilti žemių, kadangi vikšras greit virs lėliuke, iš kurios turėtų išsiristi įdomus drugys – vabzdys, ant savo nugaros nešantis žmogaus kaukolės piešinį. Iki vikšras virs lėliuke, jam reiktų duoti bulvių, pomidorų, tabako ar jazmino lapų.

„Sfinkso vikšrus galima atpažinti pagal jiems būdingą uodegėlę – ragą, be to, jie būna stambūs, su įvairiomis dėmėmis ir raštais. Jei kalbame apie drugius, tai šiemet mūsų darže ant krapų buvo labai daug machaono drugio vikšrų – šie drugiai yra įrašyti į Raudonąją knygą, todėl juos reikia labai saugoti. Todėl radus tokį vikšrą, geriau jį palikti – jis graužia tik krapus, bet jų „negyvai“ nenugraužia“, - vasaros stebėjimus pasakojo D.Barčkutė, pasidžiaugusi, kad žmonės ne tik nėra abejingi gamtai, bet ir pasidarė labai smalsūs – kažką suradę, būtinai nori sužinoti, o kas tai yra.

• Rašyti komentarą (13)