Kartenos miškuose – grybas su aštuonkojo čiulptuvais

Mėgstanti grybauti, būti gamtoje, miške karteniškė Elena Šlušnytė sakė, jog jai ir kartu grybavusiai jos draugei Irenai Pipirienei šis radinys buvęs labai netikėtas.

Grybas, kurio lotyniškas pavadinimas Clathrus archeri, yra poniabudės giminaitis.

„Grybaujame, žiūrime – miške lyg gėlių būtų primesta, lyg raudonos lelijos žydėtų. Priėjusios arčiau, pamatėme, jog tai – ne gėlės, o, spėjome, grybai. Nedidelis miško plotas, labiau tarp žolių buvo nusėtas įvairaus išsivystymo tų pačių grybų: nuo „kiaušinių“ iki aštuonkojo čiulptuvų. Į kiaušinį panašus grybas pilnas masės, panašios į želė, o pats grybas smirda lyg mėšlu, lyg dvasna“, - radinį apibūdino E.Šlušnytė, kuri suskubo grybus įamžinti fotoaparatu.

Įvairiausių įdomių grybų miške randanti E.Šlušnytė visada jų parsineša arba nufotografavusi skuba išaiškinti, o koks gi tai grybas. Šįsyk – nepasisekė: nežinant nė apytikslio nematyto grybo pavadinimo, informacijos nepavyko rasti nei internete, nei turimuose žinynuose.

„Ne kartą miškuose yra tekę aptikti poniabudžių – grybų, kuriuos vienintelius miške galima surasti pagal kvapą: mėšlu poniabudės trenkia jau per 20 metrų. Žinau, kad žmonės poniabudes, dar vadinamas žemės taukais, vartoja liaudies medicinoje. Kadangi nė karto tokių vaistų neprireikė, poniabudžių ir nerenku. Kartą suradau grybų, kurie buvo labai panašūs į virtus žagarėlius. Bet šių metų radinys pralenkė visus miške patirtus įspūdžius“, - kalbėjo E.Šlušnytė, kuriai buvo labai smalsu sužinoti, kas gi tas Kartenos miškų „naujokas“.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vedėja Jurga Motiejūnaitė paaiškino, jog tai – Clathrus archeri, poniabudės giminaitis, Europos miškuose – svetimžemė rūšis. Šis grybas natūraliai auga Australijoje, o į Europą, manoma, pateko su importuojama avių vilna ir Vakarų Europoje labai išplito. Kaip šis grybas galėjo atsirasti mūsų rajone – neaišku.

„Vieną kartą šis grybas yra surastas Latvijoje, o Lietuvoje aptiktas dar nebuvo, - teigė J.Motiejūnaitė, kuri paprašė, jog E.Šlušnytė būtinai sudžiovintų pavyzdį, užrašytų kuo tikslesnę radimo vietą bei datą, ir paaiškino. – Pavyzdys būtinai reikalingas kolekcijai, kadangi nuotrauka, jeigu nėra herbariumo pavyzdžio, nėra laikoma tikru moksliniu radimo liudijimu“.

E.Šlušnytė „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog ji pabandysianti išpildyti mikologų prašymą: moteris nuėjo į tą pačią vietą, surado ir namo parsinešė grybų. Tačiau viena bėda – tie grybai namuose, uždaroje erdvėje, taip smirda, kad net ašarą spaudžia ir gerklę gniaužia.

„Bandysiu džiovinti sandėliuke – gal nesupus. Grybas turi riebalo, želė masės, tad gali sunkiai džiūti“, - svarstė moteris, pajuokaudama, kad rūpesčių sau susikūrė per smalsumą.

Pagal interneto erdvėje prieinamą informaciją pavyko sužinoti, kad „smirdantys aštuonkojo ragai“ savo smarve pritraukia muses. Beje, grybas ankstyvoje vystymosi stadijoje valgomas, tačiau, teigiama grybo aprašymuose, nors ir primena ridikėlį, yra žiauriai šlykštaus skonio ir grybo valgyti nerekomenduojama, nebent būnant gamtoje tektų spręsti išlikimo klausimą... Teigiama, kad į Europą – pirmiausia į Prancūziją - Clathrus archeri pateko 1914 m. Gerokai vėliau šis grybas aptiktas ir kitose Europos šalyse: 1937 m. pirmą kartą jis surastas Vokietijoje, 1942 m. – Šveicarijoje, 1945 m. – Anglijoje, 1948 m. – Austrijoje, 1963 m. – Čekijoje, 1973 m. – Ispanijoje. Iki Baltijos jūros Clathrus archeri keliavo šešis dešimtmečius.

• Rašyti komentarą (8)