|
|
|
Išplaukęs žuvies, pagavo nuotykį
Kaskart išplaukęs į jūrą, nežinai, ką pagausi – žuvies ar nuotykį“, - atviravo 49-erių kretingiškis žvejas Petras Radzevičius, kurį gelbėtojai dvi paras laikė dingusiu be žinios. Iškritusį iš valties, jūra jį blaškė 36 valandas, kol pats atsiyrė ligi kranto ir dar 12 valandų išsekęs klajojo po mišką. Srovė vis metė atgal Praėjus vos kelioms dienoms po įvykių, virtusių dramatiška išgyvenimo istorija, pats P.Radzevičius į ją žvelgė su autoironija, lyg į didžiausią savo gyvenimo nuotykį: „Jeigu būčiau pesimistas, gal jau ir dugne gulėčiau“, - juokaudamas pridūrė. Įvykius nuo praėjusio penktadienio vakaro, kai su 4 draugais motorine valtimi išplaukė į Kuršių marias, jis atkūrė nuolat pašmaikštaudamas. „Apie aštuntą vakaro išplaukėme iš Drevernos. Tekibo tik menkos žuvys, - mes jas fotografavome iš arti, kad sugrįžę parodytume didesnes. Kai žuvies nėra, pradeda nusibosti: imame pasakoti anekdotus, snūduriuojame. Rytą buvau anksti kėlęs, vyrams pasakau: nežadinkit, kol nepradės kibti“, - prisiminė P.Radzevičius. Kai Kuršių mariose tarp Pervalkos ir Juodkrantės bangų blaškomas kateris apvirto, jis miegojo. Nuo smūgio į galvą, kurį įrodo krauju aptekusi dešinioji akis bei žymė kaktoje, jis neteko sąmonės. Atsipeikėjo vienas – bangos jį buvo nubloškusios nuo valties ir draugų. Vyrą gelbėjo automatiškai išsiskleidusi gelbėjimosi liemenė. „Aš galvojau, kad iškritau vienas ir manęs ieško. Nejutau panikos - yriausi kranto link, matėsi žiburiai iš abiejų krantų pusių, - pasakojo P.Radzevičius. Plaukdamas Drevernos link, jis buvo bepasiekiąs krantą, bet bangos vėl jį bloškė atgalios. - Plauki 3-4 valandas, o sugrįžti į tą pačią vietą. Tada pabandžiau nusiirti ligi Juodkrantės, ir vėl kartojosi tas pats: plauki, bet srovė tave atmeta atgal“. Išgelbėjo medžiojęs verslininkas Sekliose Kuršių marių vietose jis buvo užkliuvęs ir už sausumos, kur pailsėdavo atsistojęs: „Pastovi 10 min., ir darosi šalta. Supranti, kad reikia judėti - kol plauki, esi gyvas“, - sakė kretingiškis. Jis matė ir netoliese, už kokių 50 m, praplaukiančias jachtas, mojavo joms. Bet jėgos - nebe tos, kad jį pastebėtų. „Dvi sekundes užsnūsti, burbt vandens – ir vėl gyvas. Teko išmokti įkvėpti, pataikant į užliejančių bangų ritmą. Nieko – įgijau naujos patirties“, - atviravo vyras. Po paros beviltiškų klajonių marių vandenyse P.Radzevičius pajuto, kad keičiasi vėjo kryptis ir srovė jį plukdo Drevernos link. Vyras jau galėjo vėl bandyti irtis į krantą. Po kelių valandų pastangų išsekęs jis išlipo į krantą Kairių miške. Dar pusę paros smarkiai šlubuodamas klaidžiojo mišku ir priguldavo numigti. Mėšlungis padarė savo: vandeny bandydamas jį įveikti, pasitempė kojos raiščius. Miške surado ir suvalgė 3 avietes. „Tai buvo visas dviejų parų maistas, - prisiminė ir vėl pajuokavo. - Bet numečiau tik 5 kg, o dar liko užtektinai – net 105 kg“. Sutiktą medžiojantį verslininką Audrių Aušrą jis vadina tikra Dievo apvaizda: „Jo draugai nuėjo į kitą pusę, o jis liko medžiotojų bokštelyje, netoliese aš ir sukiojausi. Jis žinojo istoriją apie dingusį žveją, suprato, kad tai – aš. Pasakė, kad apsivertė visa valtis, bet mano draugai yra išgelbėti. Jis mane ir parvežė namo“. Pažadą šeimai tesėjo Žmonai Danutei bei dviem sūnums – 17-mečiui Vytautui ir 22-jų Gediminui – duotą pažadą – namo iš žvejybos grįžti sekmadienio vakarą - juokdamasis jis tvirtino ištesėjęs. „Kai kas iš pažįstamų mane jau laidojo, - jie pasidavė, o aš - ne. Nesuprantu, kaip galima laidoti žmogų, jeigu nematė jo mirusio? Nors gelbėtojai ir nutraukė paieškas, paskelbę mane dingusiu be žinios. Žmonai jie sakė, jog žmogus vandenyje neišgyvena ilgiau kaip parą. O kas nustatė terminus, - aš išbuvau vandenyje pusantros paros, ir – gyvas“, - svarstė medikų pagalbos atsisakęs pašnekovas. „Mano požiūris yra toks, kad žmogaus protas valdo kūną. Esu hipertonikas, turiu problemų su aukštu kraujospūdžiu, bet po ilgo buvimo vandenyje neįtikėtinai nukrito pulsas. Grįžęs namo 10 val. miegojau kaip užmuštas. Nieko, reikia vėl kibti į darbą. Ligos išlenda tada, kai jų ieškai“, - samprotavo savo laiptų gamybos įmonę turintis vyras. Paklaustas, ar buvo momentų, kada apleido viltis, jis atsakė: „Ko čia bijoti? Svarbu - nepasiduoti ir nejausti mirties baimės. Jeigu Dievas norės, jis pats nuspręs, kada tave pasiimti – bijosi to ar ne. Pagal horoskopą esu vėžys, o jiems skęsti nebūdinga“. Pasiteiravus, ar nejaučiąs apmaudo, kad gelbėtojai nutraukė jo paieškas, atšovė: „Skęstančiųjų gelbėjimasis – jų pačių reikalas. Kiekvienas žmogus atsakingas už save, tegul neplaukia, jeigu patys neatsako. Nejaugi kopiama į kalnus, galvojant, kad tave kažkas išgelbės? Gelbėtojų darbas – ne mus, ekstremalus ir adrenalino ieškotojus, gelbėti. Suprantu, jeigu skęsta keleivinis laivas. O manęs vieno gelbėjimas būtų kainavęs brangiau, negu vieną Afrikos kaimelį išlaikyti“. Pasikartojo išgyvenimo istorija P.Radzevičius atviravo, jog su savo kompanija jau vėl rengiasi žūklėn į marias. „Nejaugi dėl tokio įvykio imsi ir atsižadėsi savo pomėgio, - stebėjosi ir tęsė mintį. - Nejaugi po kiekvienos avarijos žmonės turi nebevažinėti automobiliais ar nebeskraidyti lėktuvais“. Jo žūklės draugai tvarko legendine tapusią - dingusią, bet atsiradusią - valtį. Tikrieji draugai, anot pašnekovo, yra ne tie, su kuriais dirbi, o tie, su kuriais leidi laisvalaikį. „Mes ir žiemą sykiu šąlame – kartais ir snarglys nutįsta ilgesnis už meškerę, - juokėsi jis ir pridūrė. - Nuo šiol visi būsime turtingesni savo patirtimi“. Žvejyba, kretingiškis tikino, jam įaugusi į kraują, o meilę jai įskiepijo senelis Kazimieras. Abu kartu žvejodavo, o dabar juodu susiejo ir dar viena bendro likimo linija – išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Kazimierą, stambų ūkininką, besiverčiantį prekyba per sieną, įskundė ir kaip tarybų valdžios priešą įkalino. Prasidėjus karui, kalinius šaudė: ant jo užvirto 3 lavonų sluoksniai, jis išsikapstė, pasislėpė miško pelkėje ir išgyveno. Vėliau buvo ištremtas į Sibirą. „Kažkada ta istorija man nebuvo įdomi, galvojau – suvaikėjo senelis, o kai subrendau ir pasidarė įdomu – jau nebėr senelio“, - atviravo kretingiškis.
|
|
