|
|
|
Ten, kur pušys ošia protėvių šneka
Kai senovės kuršiai užliejamose pievose – paliose – įsikūrusiam prekybiniam žvejų kaimeliui sugalvojo pavadinimą Palanga, negalėjo pagalvoti, kad šis keisis tarsi jų mylima jūra: tai rami it motinos glėbys, tai nerimstanti kaip laukianti širdis ar šėliojanti lyg šokanti čigonė. Tačiau jūros kryžkelėje gimusi Palanga kitokia būti negalėjo ir negalės – ji besikeičianti, stebinanti ir kartu raminanti, viliojanti.
Palanga daugelį kartų keitė savo stilių – nuo nedidelės III tūkst. prieš Kristų įsikūrusios pirmosios gyvenvietės iki karališko kurorto bei futuristinio modernizmo. Galbūt todėl Palangoje kitaip, negu kituose senoviniuose miestuose: kurorte neaptiksi akmens grindinio, rotušės aikštės, nuo šimtmečių naštos griūvančio mūrinio namo. Tačiau tarp stiklinių viešbučių, ateities šviestuvų ir modernių suolų tyliai ir paslaptingai vaikšto praeities vaiduoklis, trokštantis kiekvienam užklydusiam papasakoti kai ką ypatingo. Plepus vaiduoklis pirmiausia nusivestų į Naglio piliakalnį ir papasakotų, kad čia stovėjusią pilį užėmus danams, 1161 metų birželio 15 dieną pirmą kartą paminėtas Palangos vardas. Pavaikščiojus karo pėdsakais vertėtų dar kiek pamankštinti kojas ir užlipti į Birutės kalną – čia XII-XIII amžiuje veikė stulpinė stebykla Mėnulio ir Saulės judėjimui sekti bei kalendoriui tvarkyti. 1343 metais alkos kalne nutiko viena garsiausių Lietuvos meilės istorijų: susižavėjęs vaidilute Birute, LDK valdovas Kęstutis ją pagrobė ir išsigabeno į sostinę. Sostinės vardą būtų galima suteikti ir Palangai – dėl gražiausių Jūratės ir Kastyčio, Eglės Žalčių karalienės meilės istorijų kurortas vertas įsimylėjėlių miesto titulo. Legendinių aistrų miestas XIII amžiuje buvo tik žvejų kaimelis, bet visoje Lietuvoje garsėjo kaip prekybos centras ir vienas svarbiausių kunigaikštystės uostų. Tačiau ir šis veidas nebuvo amžinas Palangai. Bangų skalaujama, XIX amžiuje Palanga ir vėl pakeitė stilių: ji tapo populiariausiu Lietuvos kurortu. 1824 metais Palangą nusipirko caro armijos pulkininkas grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius. Savo naujajai nuosavybei didikas negailėjo investicijų: atnaujino uostą, pastatė tiltą į jūrą ir įkūrė naujus rūmus, kuriuose dabar yra įsikūręs Gintaro muziejus. Tačiau tik po šimto metų Palanga gavo miesto ir kurorto teises. 1935 metais sausio pabaigoje iki tol grafams Tiškevičiams priklausęs paplūdimys tapo visos Lietuvos nuosavybe: Palangos ir vėl laukė milžiniški pasikeitimai. 1938 metais kurorte kilo toks gaisras, kad pusantro tūkstančio žmonių liko be namų. Liūdnų permainų Palangai atnešė ir Antrasis pasaulinis karas. Jo metu buvo sunaikinta pusė miesto, išžudyti keli šimtai gyventojų. Vis dėlto net ir tai nesutrypė stipria protėvių dvasia maitinamos Palangos. Miestas atsitiesė ir tapo tuo, kuo galbūt jau dabar pasiliks amžiams: viso pasaulio pamėgtu kurortu. Fenomenalu – žmonių ir mašinų pergrūsta Palanga nepalieka abejingų. Vieni nekantrauja čia sugrįžti, kad vėl pasinertų į pramogų, šurmulio ar svaiginančio romano sūkurį. Kiti gi vasarą netilstančiame, tačiau žiemos miegu užmiegančiame mieste ieško, ką jiems gali pasakyti jūros daina, išmestas gintaro kąsnis ar tarp šimtamečių pušų tebesišnabždančios vaidilutės.
|
|
