|
|
|
Motobolo legendą tęsia sūnūs
Kretingos motobolo legenda 51 metų Stasys Večerskis nors ir nutraukė aktyvią sportinę karjerą, tačiau dalyvauja kiekvienose motobolo komandos „Milda“ varžybose: vyras per kelias dešimtis metų sukaupta patirtimi dalijasi su jo pėdomis pasekusiais abiem savo sūnumis Mantu ir Aivaru.
Vaikystėje tėvo atvesti į motodromą Mantas ir Aivaras džiaugdavosi vaikiška pramoga – per varžybas galėję rezultatų lentoje pakeisti reikiamas korteles su skaičiais. O šiandien jie, tapę perspektyviais motobolo žaidėjais, patys diktuoja varžybų rezultatus. „Kitus mažyliukai išmėtė“, - rodydamas dalį išlikusių savo sportinių trofėjų ir vardindamas pasiektus laimėjimus, šypsojosi S.Večerskis. „Mažyliukais“ jis pavadino šalia stovėjusius abu savo jau suaugusius sūnus – 25 metų Mantą ir 26-erių Aivarą, kurie, paveldėję trauką ir talentą sportui, šalia tėvo laimėjimų rikiuoja ir savo iškovotus medalius, taures. Komandos lyderis Motobolo gerbėjai pamena, kaip kaskart suošdavo žiūrovų tribūnos, aikštėje pasirodžius puolėjui Stasiui Večerskiui – neabejotinai jis buvo komandos lyderis, po keletą įvarčių pelnydavęs per kiekvienas varžybas. Nuo 1974 metų motobolą žaidžiantis S.Večerskis savo biografiją padabino svariais laimėjimais, tarp kurių – prizinės vietos Europos motobolo čempionatuose ir TSRS tautų spartakiadose bei pelnytas sporto meistro vardas, kai Lietuvos rinktinė pateko į Aukščiausiąją Tarybų Sąjungos lygą. „Išvažiuodavome bent porai mėnesių – reikėdavo sužaisti rungtynes skirtingose šalyse ir skirtinguose miestuose visoje Tarybų Sąjungoje. Pamenu, kaip iš Ukrainos visąlaik traumuoti, sugipsuoti grįždavome, nes ten vyraudavo šiurkštus žaidimo stilius. O kur dar treniravimasis Šiaurės Kaukaze, kur važiuodavome dėl šilto klimato. Buvome profesionalų komanda ir žaisti motobolą buvo mūsų darbas. Pamenu, kad pirmas atlyginimas 51 rublis buvo“,- motobolo sportininko darbo specifiką atskleidė S.Večerskis. Jo meistrišką žaidimą vertino ir motobolo ekspertai, kurie jį buvo pakvietę į Tarybų Sąjungos rinktinę. Nepriklausomybė atnešė permainų
S.Večerskis pamena, kad visa motobolo sporto sistema iš esmės pasikeitė, Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui. Staiga nelikus su kuo žaisti, žaidėjai iš Kretingos – S.Večerskis, Eduardas Steckis, Renatas Žiubrys, Audrius Paulauskas - bei jų treneris Vaclovas Brazdeikis pasinaudojo kvietimu ir buvo kuriam laikui išvykę į Krasnodaro krašto motobolo komandą. Tačiau svetimi kraštai netraukė ilgam pasilikti Kretingos motobolo žaidėjų, kurie sugrįžo į gimtinę ir šiandien aikštėje kovoja vilkėdami „Mildos“ marškinėlius. Su Lietuvos nepriklausomybės atėjimu Kretingos motobolo komanda pakeitė statusą – iš profesionalų tapo mėgėjų, ir jos žaidėjams teko ieškotis kito pragyvenimo šaltinio, o mėgstamai sporto šakai skirti laisvalaikį. Nors kelis kartus keitėsi komandos vardas – „Švyturys“, „Žemūktechnika“, „Uotas“ ir dabartinis – „Milda“, tačiau Kretingoje visais laikais buvo ir tebėra motobolo sporto entuziastų. Politinės ir ekonominės Lietuvos permainos iš motobolo žemėlapio ištrynė anksčiau šalyje gyvavusias komandas. Iki šių dienų jų beliko dvi – Kretingoje ir Skuode. Patys remontavo motociklus Matydamas, kaip dabar motobolo aikštėje žaidžia abu jo sūnūs, S.Večerskis sakė pastebintis daug pasikeitimų šioje sporto šakoje. Pasak jo, dabartinių žaidėjų motociklų nė iš tolo negalima lyginti su tais, kokiais jam teko kadaise važinėti. „Iš tos rusiškos technikos tik pavadinimas tuomet tebuvo. Specialiai motobolui niekas motociklų negamino, todėl teko patiems juos susilipdyti iš tokių detalių, kokių tik pavykdavo gauti. Taip pats sau motociklą ir susirinkau, - apie tai, kad žaidėjai patys remontuodavo ir taisydavo motociklus, pasakojo S.Večerskis. – Technika neatlaikydavo krūvio, dažnai byrėdavo. Mes buvome taip įgudę ją remontuoti, kad variklį iš motociklo išimdavome, sutaisydavome ir vėl atgal įmontuodavome per 20 minučių. Nieko nestebindavo, jei pagrindinis žaidėjas išsiims ir į savąjį įmontuos variklį iš kito motociklo. Dalis žaidėjų, į komandą atėję iš jaunių grupės, dėl šios priežasties vėliau ir nubyrėjo.“ Komandą subūrė iš „pakalninių“ S.Večerskis prisipažino - dar būdamas jaunių komandos narys, kasdien po pamokų traukdavo į motobolo klubą. Ten jam viskas buvo įdomu: garaže valyti motociklų dalis, jas remontuoti, bendrauti su profesionaliais motobolo žaidėjais, pagaliau – kartu su jais treniruotis. Į profesionalių motobolo žaidėjų komandą, kurią treniravo Vaclovas Brazdeikis, S.Večerskis buvo priimtas 1978 metais, kai baigė vidurinę mokyklą. Prieš tai jis ketverius metus žaidė jaunių grupėje, kurią treniravo Jeronimas Mikaločius. „Jeronimas buvo mano draugas, jis ir prikalbino ateiti į motobolą. Ne tik mane, bet ir Rimą Pocių, Augustiną Šliauderį, kitus. Taip iš mūsų, „pakalninių“, subūrė komandą – juk visi gyvenome kaimynystėje, prie pirties, Pievų, Malūno gatvių kvartale“,- prisiminimais pasidalijo S.Večerskis. Pirmasis susidomėjo jaunėlis Motobolas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ne tik S.Večerskiui, bet ir abiem jo sūnums - Mantui bei Aivarui. „Kai visi po treniruočių sunešėme purvinas aprangas, mūsų mama tik skėstelėjo rankomis: vieną aprangą skalbti atrodė dar nieko tokio, bet tris – jai jau užkrovėme rimtą darbą“,- juokėsi Aivaras Večerskis. Abu broliai tikino, kad tėvas jų neraginęs tapti motobolo žaidėjais. Atvirkščiai – žinodamas, kiek traumų patiria sportininkai, sužinojęs apie sūnų pasirinkimą didelio džiaugsmo nerodė. Bet Mantas pats, būdamas 15 – 16 metų, vis labiau ėmė domėtis motobolu ir vis dažniau laiką leido motobolo klube. Susiradęs nenaudojamą motociklą ir susikomplektavęs aprangą jis pradėjo treniruotis: dienomis – vienas, vakarais – su komanda, kurioje žaidė ir tėvas. Vaikino susidomėjimą pastebėjęs V.Brazdeikis Mantui patarė, kokias kliūtis pasidaryti, kad dar geriau išmoktų valdyti motociklą, o po kiek laiko pakvietė jį į komandą. Sustoti nebegalėjo „Pirmą kartą komanda mane kaip atsarginį žaidėją vežėsi 2005 metais į Europos čempionatą,- pasakojo M.Večerskis. – Paskui treneris Brazdeikis sugalvojo, kad komandai reikia daugiau jaunimo. Tada pasikvietėme Aivarą ir kaimynystėje gyvenusį Tomą Stainį. Reikėjo vartininko – prikalbinome savo antros kartos pusbrolį Romą Kontrimą.“ „Nelabai norėjau žaisti motobolą. Man šis žaidimas buvo įdomus stebėti, bet mačiau, kiek traumų patiria tėtis, ir nenorėjau gadinti savo sveikatos, - prisipažino A.Večerkis, į motobolo komandą atėjęs prieš 5 metus. – Bet komandai reikėjo žmogaus, ir pradėjau treniruotis. O kai „įsivažiavau“, nebegalėjau sustoti.“ Dabar broliai Večerskiai tvirtai jaučiasi komandoje, kurioje seniau rungtyniavo jų tėvas. „Apie tai, kad kartu žaidžia brolis, aikštėje negalvojame. Jau prieš varžybas kiekvienas žinome savo poziciją ir užduotis, kurias turime atlikti. Esame taip susigyvenę su visa komanda, kad kartais spiriame kamuolį net ir nepažiūrėję, ar toje vietoje yra koks žaidėjas. Tiesiog nujaučiame, kad yra“,- kalbėjo Mantas ir Aivaras, kurie šiemet kartu su visa komanda „Milda“ trečius metus pretenduoja tapti sidabro laimėtojais.
„Mildos“ trenerio Vaclovo Brazdeikio komentaras:- Stasį atsimenu nuo tada, kai jis buvo dar vienuoliktokas – jau tada jis išsiskyrė disciplina, entuziastingai lankydavo treniruotes. Taip išaugo mūsų komandos lyderis, kurį pamilo publika, šiandien ovacijas skirianti ir abiem Stasio sūnums - Mantui ir Aivarui. Džiaugiuosi, kad Stasys Večerskis taip išauklėjo savo sūnus, kad jie - ne tik talentingi žaidėjai, bet yra ir puikaus charakterio žmonės, kurie visada maloniai bendrauja, kultūringai elgiasi. Tais laikais, kai sportinę karjerą pradėjo Stasys, motobolas buvo visai kitoks, negu dabar. Tačiau visuomet, kad būtum geriausias, reikėjo turėti talentą.
|
|
