|
|
|
Obuoliais prakvipę pakelės
Vos įvažiavus į Nasrėnus, senovinį gatvinio tipo kaimą, dešinėje pasitinka eile susodintos ir šiemet nuo vaisių gausos svyrančios šio kaimo praeities saugotojos - senolės obelys. Nasrėnų apylinkėse tarytum pakvimpa obuoliais, kai pakelėje, ties Bronės ir Zenono Vaičių sodyba, pasimato krūvelėmis sudėtos jų sodo gėrybės.
Ryškiaspalviai obuoliai išsyk patraukia pakeleivio dėmesį. O į darbus nuo Salantų pusės važiuojančių žmonių jau nebestebina palei B.ir Z. Vaičių sodybą kas rudenį matyti įprastą vaizdą - tvarkingai ant suolų sudėtas ar krepšiuose pūpsančias krūvas obuolių. „Kas pasiima ir šalia padeda kokį litą, kas veltui nugvelbia ir nuvažiuoja, o kas ir į trobą užeina padėkoti. Obuolių negaila – juk Dievo dovana, vis tiek pribyra ant žemės ir pūva. Geriau žmogui pasiūlyti, o ir vienas kitas litas prie pensijos prisiduria“, - kalbėjo už Nasrėnų prasidedančio gretimo Klausgalvų Medsėdžių kaimo senbuviai B.ir Z.Vaičiai. Iš tėvų paveldėjęs seną sodybą, pagal protėvių tradiciją Z.Vaičius su žmona ją obelimis apsodino - užveisė visą jų sodą, kurį vis atnaujindavo. Pastarasis sodas, kuriame dabar vien obelų veši kelios dešimtys, pasodintas beveik prieš 15 - 20 metų. „Man patinka, kai sodyba apaugusi medžiais. Obelys – ypatingi medžiai: koks jų grožis pavasarį, atvažiuokite pasigrožėti, - kvietė 79-erių šeimininkė. - O ir rudenį gražu, kai noksta obuoliai, linksta šakos. Ir kūnui nauda: obuolienės prisiverdu, prisidžiovinu obuolių“. Žemaitijoje, skirtingai nuo Dzūkijos ir Aukštaitijos, neįprastą reiškinį – pardavinėti sodo, daržo ar miško gėrybes pakeleiviams - į Nasrėnų apylinkes parvežė B. ir Z. Vaičių sūnus Bronius, važinėjantis į tolimas keliones. Jis ir patarė tėvams surinkti, nuplauti ir prie namų ant suolo sudėti sodo krituolius. Ir taip jau daugel metų šios sodybos šeimininkai rudens pakelę palei savo namus nuspalvina geltonšoniais ir rausvašoniais obuoliais. Anot Bronės, dviese su vyru sodyboje begyvenant išvežti parduoti obuolius - sudėtinga, o ir nelabai težiną, kam juos parduoti. Obuoliai jų sodyboje uždera jau liepos vidury, o baigiasi lapkritį: „Prasideda alyviniai ir saldiniai, po to - „Bogatyr“, „Auksis“, - pavadinimus vardijo Bronė. – Mūsiškių obuolių nesibaimina ir kirminėliai, nes medžiai nėra ragavę jokio chemikalo. Purkšti - brangu, o ir jėgos – nebe tos. Derliaus kažin kokio nesiekiame: kiek Dievas duoda, tiek ir užtenka mudviem. Dar ir kitiems lieka“. Greta obuolių ant pakelės suolo Zenonas kartkartėmis padeda ir dešimtį - kitą kiaušinių. „Pasitikime žmonėmis: ai, „duok pakajų“ jei kas ir nuneša nesusimokėjęs. Jeigu žmogus iš to pragyvens, tai jau jo sąžinės reikalas“, - savo paprastą gyvenimo filosofiją dėstė žmogus.
|
|
