|
|
|
Sėkmingai pritaikė naujausią pašarų ruošimo technologiją
Nors grūdainio – koncentruoto ir didelę energetinę vertę turinčio pašaro - gamybos technologija yra viena iš brangesnių, ji sėkmingai prigijo ūkininkų Nijolės ir Stasio Pielikių pieno ūkyje. Susidomėję šia nauja, Europos šalyse viena populiariausių pašarų ruošimo technologijų, ūkininkai suskaičiavo, jog šerti karves grūdainiu – apsimoka.
Tėvų ūkyje dirbanti ir jiems talkininkaujanti Sonata Pielikytė-Lazdauskienė teigė, jog sprendimą gaminti grūdainį, kitaip dar vadinamą grūdų silosą, nulėmė keletas faktorių: gaminant grūdainį, galima anksčiau nuimti derlių, o tai – labai aktualu esant nepastoviems orams javapjūtės metu. Antra, suskaičiavus, kiek kainuotų grūdų sandėliavimas, jų džiovinimas, vėlgi matyti, jog grūdainis – atsiperka. „Ūkininkai dar baiminasi patirti daugėliau išlaidų, reikalingų grūdainiui pagaminti. Nes lėšų reikia iškart, vienu metu, kada grūdai – vaškinės brandos, dar minkšti, o jų drėgmė – 35-40 proc. Tačiau tas išlaidas padalinus metų mėnesiams, grūdainio gamyba – įkandama, - teigė S.Pielikytė-Lazdauskienė, patikinusi, jog šie metai grūdainiui gaminti – ypač palankūs, nes yra drėgna, šlapia. - Dalį grūdų paskyrus grūdainiui, nelieka rūpesčio, o kaipgi reikės nuimti šlapius grūdus, juos išdžiovinti“. N.ir S.Pielikių ūkyje kasmet vidutiniškai melžiama iki 120 karvių, iš viso fermoje laikoma iki 250 galvijų. Trečdalį bandos sudaro Holšteino veislės karvės, kitus du trečdalius – holšteinizuotos Lietuvos juodmargės. Šiame ūkyje laikomų karvių vidutiniškai būna 5 laktacijos, pasitaiko ir 8 ar 10. Praėjusiais metais iš vienos karvės vidutiniškai buvo primelžiama 8,2 t pieno. Šiemet nuogąstaujama, jog dėl prastų oro sąlygų išmilžiai gali sumažėti net iki 7 t. Prieš metus susidomėję grūdainio gamyba, ūkininkai ją sėkmingai išbandė, ir mūsų rajone yra vieni iš nedaugelio, kurie šį koncentruotą pašarą gamina jau antrą vasarą. „Mūsų rajone grūdainis gaminamas trijuose ūkiuose. Mes, specialistai, galime tik pasveikinti visas naujoves, kurios ateina į ūkininkų ūkius. Nes kokybiškas pašaras – tai ir gyvulių produktyvumo garantas, o saugus pašaras tiesiogiai susijęs su saugia produkcija, patenkančia ant vartotojų stalo“, - įsitikinusi Kretingos rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Dalia Baužienė. Ji pasidžiaugė, jog N. ir S.Pielikių ūkyje galvijų pašaro kokybei, jų priežiūrai skiriamas deramas dėmesys: šis ūkis – geros galvijų šėrimo praktikos pavyzdys. Be grūdainio, jau keletą metų ūkyje ruošiama ir siloso, ir šienainio. Šį pašarą karvės labai mėgsta. „Vasarą karvės ganosi lauke, ir žalios žolės gali ėsti, kiek tik nori. Tačiau reikia tik pamatyti, kaip jos laukia, kada bus paduota siloso arba mūsų paruošto vadinamojo mikso“, - pasakojo S.Pielikytė-Lazdauskienė.
Iš pačių auginamų kvietrugių, kviečių pradėję ūkyje gaminti grūdainį, ūkininkai suskaičiavo, jog šio reikėtų pasigaminti iki 300 tonų: tada jo užtektų ir melžiamoms karvėms, ir prieaugliui, ir veisiamoms telyčioms. Šių ūkyje veisiama ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti. „Laikomės principo, kad geriau – mažiau pieno, bet karvėms – mažiau streso. Ruja – kaip gamta duoda, jokio dirbtinio reguliavimo, pašaras – kuo natūralesnis ir kokybiškesnis, nesistengiame karvių „išsunkti“ – geriau jau daugiau laktacijų, negu maksimalūs, bet neilgai trunkantys išmilžiai. Kiek įmanoma, gręžiamės į gamtą: tėvai vysto ekologinę augalininkystę, gal ateityje pavyks ir pieno ūkį paversti ekologiniu“, - pasvarstė S.Pielikytė-Lazdauskienė. Ūkininkams dėl prastų oro sąlygų šiemet nebuvo lengva prisiruošti pašaro: žolės trūko silosui, tad N.ir S.Pielikių ūkyje jam gaminti buvo pjaunami žali javai. „Buvo gaila, o ką daryti. Pirmąjį silosą, žolę perklodami javais, sumynėme tik liepos mėnesį. Gi pirmą žolę vyniojome į rulonus, nes jos neužteko siloso kaupui pripildyti“, - šios permainingos vasaros rūpesčius dėstė pašnekovė. Be pašarų ruošimo rūpesčių, pasigaminus grūdainį, atsiranda ir naujų: į polietileno rankoves įvilktas grūdainis labiausiai bijo... paukščių ir graužikų: paukščiams snapais prakapojus plėvelę, o graužikams – pragraužus ir įsimetus į grūdainį, šis, sutrikus anaerobinėms sąlygoms, pradeda gesti, be to, graužikai platina nemažai ligų, užteršia pašarą. „Vienintelis grūdainio trūkumas ir yra tai, kad kas 2-3 dienas turime stebėti, ar kokie gyviai jam nepakenkė. Kad būtų rami galva, esame sudarę sutartį su įmone, kurios rūpesčiu ir išvengiame graužikų. Taip pat laikomės rekomendacijos nelaikyti grūdainio ant žolės, kad graužikai nepasidarytų urvų ir nepragraužtų grūdainio rankovės“, - sakė S.Pielikytė-Lazdauskienė.
Kretingos rajono VMVT vyriausiosios veterinarijos gydytojos-inspektorės Dalios Baužienės komentaras:
Nijolės ir Stasio Pielikių ūkyje, kuriame siekiama sveikos bandos statuso, laikomasi visų pašarų saugos reikalavimų, o šie yra susiję su tiesioginių išmokų mokėjimu: jeigu ūkininkas tuos reikalavimus pažeistų, jis rizikuotų netekti dalies išmokų. Vienas svarbiausių reikalavimų – pašarų atsekamumas. Principo „vienas žingsnis – į priekį, vienas – atgal“ laikomasi ir N.ir S.Pielikių ūkyje. Tai reiškia, kad ūkininkas žino ir dokumentais patvirtina, iš kur įsigijo pašarus ir kam juos pateikė. Su pašarų atsekamumu susijęs dar vienas reikalavimas – tinkamai tvarkoma jų apskaita. N.ir S.Pielikių ūkyje taip pat laikomasi visų reikalavimų dėl veterinarinių vaistų naudojimo: vedamas atitinkamos formos apskaitos žurnalas, naudojami tik Veterinarinių vaistų registre patvirtinti vaistai. Reikia pasidžiaugti, kad vis daugiau ūkininkų deramą dėmesį skiria kokybiškam visaverčiam pašarui, kuris yra gyvulių sveikatos, produktyvumo garantas. Vartotojui tai svarbu dėl to, kad pašaras yra maisto grandinės dalis, todėl ir VMVT didelį dėmesį skiria kontrolei „nuo lauko iki stalo“.
|
|
