Laukžemiškiai įprasmino jubiliejinę Žolinę

Laukžemė atšventė jubiliejinę – dešimtąją – Žolinę. Per šią šventę įprasta bažnyčioje aukoti vasarą užaugintą derlių ir juo pasidžiaugti. Tačiau laukžemiškiai per šventę aukojo ne tik gamtos gėrybes – jų prieš ketverius metus pasėtas bendruomeniškumo grūdas taip pat jau sunoko.

Laukžemiškiai šoka derliaus šokį.

Laukžemę po kelerių metų bendruomenės atkaklaus darbo jau galima pasiekti beveik baigtu asfaltuoti keliu. Itin aktyviai puoselėjamas kultūrinis gyvenimas ir bendruomeniškumas laukžemiškiams dovanoja subrandintą derlių – šio kaimo gyventojai nebeįsivaizduoja savo vasaros be tradicijų, bendruomenės pasibuvimų ir jų pačių rašomos istorijos. Ta proga Laukžemėje Žolinės iškilmių metu buvo atidengti du suolai – skirti Laukžemei ir dešimtajai Žolinei.

„Jau keletą metų mes visi kartu rugpjūčio viduryje nutiesiame tiltą iš vasaros į rudenį. Kiekvienas mūsų susitikimas yra lyg simbolinis suolas – visi susėdame, pašnekame, pabūname kartu. Nuo seno lietuviai mėgdavo susirinkti draugėn ir pasėdėti – ant ilgo šeimos suolo vietos užtekdavo kelioms kartoms. Turėsime ir mes simbolinius Laukžemės suolus. Tikiuosi, ant jų gera pasėdėti bus ir vietiniams, ir iš svetur namo parlėkusiems vaikams. Šie du suolai sujungs mūsų kasdienybę ir gyvenimo šventę“, - kalbėjo viena iš šventės organizatorių, Kretingos kultūros centro Laukžemės filialo vedėja Aida Mikutienė.

Simbolinis suolų atidengimas pažymėjo ir naują Laukžemės bendruomenės gyvenimo etapą: buvo atverstas pirmasis kaimo istorijos knygos puslapis. Šią knygą rašys patys laukžemiškiai ir kaimo svečiai.

„Istoriją kuria žmonės. Nuo šiol turėsime knygą, kurioje kiekvienas galės palikti įrašą, knygoje bus įamžintos svarbios bendruomenei progos, joje pasisakyti galės Laukžemės svečiai. Be to, istorija yra ne tik išskirtiniai įvykiai. Istorija yra ir žmonių kasdienybė, jų paprasti darbai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas taip pat yra vertas aprašymo. Istoriją pradėsime rašyti dabar – tegul ji išlieka ateities kartoms“, - sakė A.Mikutienė.

Laukžemėje atidengti du simboliniai suolai, kuriuos padarė Modestas Mikutis, išraižė Feliksas Lukauskas. Renginį vedė Aida Mikutienė ir Nerijus Gedminas (scenoje).

Tradiciškai šventės dalyviai dalijosi šventinta duona – džiaugsmo ir meilės simboliu. Šventės rengėjai skanaujantiems duonos linkėjo kartu su derliaus kąsniu pajausti džiaugsmą ir dėkoti Dievui už suteiktą gyvenimą.

„Žolinės šventė yra padėka gamtai ir Dievui už klestintį derlių. Tai – pabaigtuvių šventė ir kartu atsisveikinimas su gėlėmis bei gyvybe trykštančia gamta. Žolinė – seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos garbei skirta šventė, kurioje žolynai ir duona įgauna magišką prasmę bei dievišką galią. Per Žolinę pašventinti žolynai apsaugo nuo žaibų, ligų ir kitų negandų, o pasidalinta duona suteikia stiprybės, išminties ir nuolankumo“, - kalbėjo A.Mikutienė.

Į aštuntą dešimtį įkopusi įpiltiškė Valerija, nepraleidžianti nė vienų Žolinės apeigų, pasakojo, kad ši senovinė šventė yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir šv.Velykos.

„Žolinės diena, kaip ir šv.Velykų, nėra nukeliama, negali būti švenčiama parinktą dieną. Per Žolinę būtina nueiti į bažnyčią ir į šv.Mišias nusinešti žolynų. Pašventinti jie namams atneša tarsi apsaugą. Pašventinta puokštė sudžiovinama ir paprastai užkišama už švento paveikslo arba kur nors pagarbiai padedama. Tokiais žolynais galima smilkyti net mirus žmogui. Tačiau ši sena tradicija retai beprisimenama, nes žmonės šiais laikais dažniausiai Anapilin iškeliauja ne namuose, o ligoninėje. Pašventinti žolynai „galioja“ metus – atėjus kitai Žolinei, šventinama nauja puokštė. Tačiau senosios šiukštu negalima išmesti – tai nepagarba Švč. Mergelei Marijai. Seną puokštę reikia sudeginti. O rišant naują nereikia pamiršti įpinti kiečio. Tai – Dievo augalas, kurį žmonės mūsų Atpirkėjui kažkada klojo po kojomis“, - pasakojo senųjų tradicijų besilaikanti įpiltiškė.

Š.Mišias aukojęs Laukžemės klebonas Vidmantas Gricius patarė šios senos krikščioniškos šventės netapatinti su pagonybe. Pasak kunigo, žolynų šventinimas per Žolinę nėra archaiškas pagonybės palikimas: žolynai yra pats tikriausias Švč. Mergelės Marijos simbolis.

„Žolinė yra Marijos Dangun Ėmimo šventė. Pagal krikščionišką tradiciją yra pasakojama, kad Marijos kape netikėtai pražydusios rožės. Nuo tada gėlės, augalai yra nešami šventinti. Žolynai yra tarsi padėkos ženklas už subrendusį derlių. Per Žolinę visi turime pamąstyti apie tai, kad derlius yra ne tik žmogaus rankų rezultatas, bet ir begalinė Dievo dovana“, - kalbėjo V.Gricius.

• Rašyti komentarą (0)