|
|
|
Nėra kam pasirūpinti tręštančiu tiltu
Susirūpinus, kas turėtų pasirūpinti prasta tilto per Šventosios upę būkle, paaiškėjo, kad tokios pareigos neturi niekas. Pasirodo, tiltas nepriklauso nei Kretingos miškų urėdijai, nei rajono Savivaldybei, nei Klaipėdos regiono keliams, todėl jo likimą artimiausiu metu teks spręsti rajono tarybai. „Tai klasikinis pavyzdys, kaip iš nieko išpučiamas burbulas“,- situaciją skeptiškai įvertino ilgametis Šventosios girininkas Rimantas Kviklys.
Klausimą dėl tilto per Šventosios upę saugumo iškėlė Kretingos miškų urėdijos urėdas Antanas Baranauskas. Per Saugaus eismo komisijos posėdį jis tvirtino, kad tiltą būtina kuo skubiau taisyti, apriboti juo važiuojančių sunkiasvorių mašinų eismą. Pasak urėdo, dėl avarinės būklės per šį tiltą ir dabar urėdijos miškovežiai nevažiuoja. „Iš pradžių manėme, kad šis tiltas priklauso Kretingos miškų urėdijai, todėl per praeitą posėdį komisija patenkino prašymą ir leido jai įrengti transporto masę ribojančius ir priešpriešinio eismo pirmenybę nurodančius kelio ženklus,- paaiškino Saugaus eismo komisijos pirmininkas Povilas Černeckis. – Tačiau paaiškėjo, kad tiltas nėra Miškų urėdijos nuosavybė. Savivaldybės – taip pat. Todėl rajono tarybai teiksime klausimą dėl tilto, o kartu – ir kelio inventorizavimo bei įtraukimo į turto balansą.“ Saugaus eismo komisijai svarstant problemą dėl tilto saugumo antrąkart, Kretingos miškų urėdija geranoriškai sutiko pasirūpinti ir įrengti reikiamus kelio ženklus, kurie ribos sunkiasvorio transporto masę ir nurodys eismo kryptį. „Seniau tiltą remontavo urėdija, o dabar ji sako, kad jai tiltas nebereikalingas,- pastebėjo Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas. – Jei visos institucijos tilto atsisako, vadinasi, jis yra be šeimininko. Tačiau tokį oficialų statusą gali suteikti tik teismas. O tuomet Savivaldybė galėtų jį perimti ir inventorizuoti.“ „Tiltas nepriklauso urėdijai, nes jis veda ne tik į valstybinius, bet ir į privačius miškus, todėl juo ir turi rūpintis Savivaldybė. Tiltas yra nesaugus, jo medinės dalys jau apipuvusios, tačiau savavališkai imti ir remontuoti ne savo daiktą urėdijai būtų rizikinga – neduok, Dieve, įvyktų kokia nelaimė, turėtume už ją prisiimti atsakomybę“,- nuogąstavo Sigitas Kupšys, šiuo metu pavaduojantis atostogaujantį urėdą. Kalbos apie avarinę tilto būklę ir netgi užuominos apie tai, kad jį galbūt reiktų uždaryti, stebina ilgametį Šventosios girininką R. Kviklį. Jo pastebėjimu, uždarius tiltą per Šventąją, žmonės būtų atskirti nuo pasaulio – važiuojantieji į Drumulius, Kalgraužius, Būtingės sodus, be to, šiuo keliu laukžemiškiai važiuoja į Šventąją ir Palangą. „Neteisinu urėdijos – pernelyg stengiasi apsidrausti. Tai atsakingai galiu pareikšti. Bent keletą kartų aš, kaip girininkas, savo rizika išgrįsdavau tiltą tvirta mediena, ir nieko bloga neatsitikdavo. Jau daug kartų keitėme medinį tilto grindinį, o jo metalinės švedų gamybos konstrukcijos ir šiandien yra labai tvirtos - tiesiog idealios būklės“, - tvirtino R.Kviklys, gerai žinantis istoriją, kaip buvo pastatytas tiltas, kurio ilgis – 24,30 m, o aukštis, skaičiuojant nuo vandens paviršiaus, - 9 metrai. R.Kviklys pasakojo, kad tiltas per Šventosios upę Kalgraužių kaime buvo pastatytas 1939 metais – juo buvo nutiestas geležinkelis iš Darbėnų į Šventąją. „Tačiau 1958 metais ta geležinkelio šaka buvo pradėta ardyti. Kranas iškėlė į viršų metalinę tilto konstrukciją – fermą, tačiau nesugebėjo jos apsukti, kad galėtų išgabenti. Todėl ši taip ir liko. Kai aš, jaunas specialistas, atvažiavau dirbti, nutarėme tą fermą vėl nuleisti tarp dviejų upės krantų ir labai vargingai dirbome, kol mums pavyko. Ant fermos užklojome medinį pagrindą ir taip padarėme tiltą,- prisiminimais pasidalijo R.Kviklys. – Tiltas buvo labai stiprus, juo miškovežiai daug metų važiavo. Kadangi tiltas buvo siauras, juo buvo galima važiuoti tik viena kryptimi. Tačiau iki šiol tiltui nieko nebuvo nutikę, kol jis neatsidūrė „tarp dviejų auklių“.
|
|
