Žygis į Baltarusiją: kultūros ir savęs paieškos

Savaitę dviračių žygyje Baltarusijoje praleidusios kretingiškės 32 metų Inga Skipariutė ir 34 metų Adrijana Bruzdeilynaitė namo grįžo sužavėtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilių grožiu, išpuoselėta aplinka, nustebintos sovietinės simbolikos gausos ir vietinių žmonių gyvenimo bei milicininkų režimo. „Jei norit pasijausti dievu, nueikit į Baltarusijos banką“,- intrigavo pašnekovės.

Lietuvių keliautojų grupė įsiamžino prie vieno iš Lenino paminklų, kurių Baltarusijoje - ypač daug.

„Dviračių žygiai grūdina valią, kantrybę ir ugdo charakterį. Grįžus iš jų atrodo, kad kasdienės problemos yra tokie mažmožiai, jog dėl jų visai neverta jaudintis“,- dar gyvais įspūdžiais iš kelionės dalinosi kretingiškės, dviratininkų klubo „Tolumos“ narės I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė, kurios į dviračių žygius išsirengia kasmet.

Pakerėjo LDK pilių grožis

Šiemet I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė atsiliepė į Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro Šakiuose kvietimą dviračiais minti į Baltarusiją ir aplankyti istorines LDK pilis. Druskininkuose startavusi trylikos dviratininkų kolona, kasdien numindama po 100-130 km, iš viso įveikė 800 km maršrutą. Jis driekėsi per Baltarusijos miestus Gardiną, Naugarduką, Lydą, Mirą, Nesvyžių, o grįžtant suko per Ivje Lietuvos miesto Šalčininkų link, kad ten galėtų aplankyti Norviliškių pilį.

„Kiekviename mieste apžiūrėjome LDK pilis – šios yra be galo gražios, atstatytos arba dar didžiuliais tempais restauruojamos. Pilių papėdėse atsiveria gražus kraštovaizdis, kalnuoti horizontai“,- pasakojo I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė.

Jos pasidžiaugė gera dviračių takų būkle Baltarusijoje, gerą įspūdį paliko išpuoselėta aplinka poilsiavietėse prie ežerų, kuriose žygeiviai statydavo palapines ir nakvodavo.

Į banką – su milicininko palyda

Ne mažiau negu įspūdinga gamta ir architektūriniai paminklai kretingiškes nustebino ir baltarusių gyvenimo būdas. „Dienos metu mieste būna tuščia. Kai parduotuvėje vienos pardavėjos paklausiau, kur dingo žmonės, ši nustebo dėl tokio klausimo ir atsakė, jog dabar yra darbo metas, taigi visi dirba arba sėdi namuose. Ir išties – nepastebėsi viešoje vietoje be reikalo vaikštinėjančių žmonių“,- pasakojo A.Bruzdeilynaitė.

Jau kertant valstybinę sieną perspėti, kad Baltarusijoje stengtųsi neišsišokti, lietuviai pastebėjo, kad miestuose pilna milicininkų. „Kur nepasisuksi, ten – „kepurė“,- šypsojosi A.Bruzdeilynaitė, kuriai didelį įspūdį paliko ir apsilankymas banke. – Atėjau išsikeisti dolerius į Baltarusijos rublius. Milicininkas mane nulydėjo prie kasos, o vėliau laukiantiems išvardijo, kas kiek dolerių galės gauti. Kai viena moteris paburbėjo, kodėl jai tiek mažai, milicininkas atsakė, kad už tai ji visai dolerių nebegaus.“

A.Bruzdeilynaitė svarstė, galbūt žmonės specialiai bankuose laukia užsieniečių, kad savąją nuvertėjančią valiutą galėtų išsikeisti į stabilesnę – dolerį. O lietuviams svečioje šalyje teko priprasti prie daugybės kupiūrų ir, mūsų akimis, kosminių sumų. „Už 20 dolerių gauni šimtus tūkstančių rublių. Kažin ar kada gyvenime pasijausi didesniu milijonieriumi“,- juokėsi pašnekovės.

Šlovė – sovietinei simbolikai

Milicininko lietuviai buvo palydėti ir į valgyklą – pastebėjęs užsieniečius, jis vietinių žmonių paprašė palaukti ir neiti tol, kol valgykloje nepavalgys atvykėliai.

„O kiek duonytės?“ – lietuviams teko priprasti prie šio klausimo maitinimosi įstaigose, nesvarbu, ar jie užsisakė picą, ar kotletą. Norintys mėsos patiekalą valgyti su daržovėmis, jas turėjo nusipirkti atskirai.

„Ir apskritai geriau ten neskaityti valgiaraščio, nes paaiškės, kad daugumos patiekalų nėra. Geriau iš karto klausti, ko jie turi. Tuomet padavėjas pasiūlys tokių patiekalų, kokių net jų meniu nerasi“,- apie aptarnavimo kultūrą sakė I.Skipariutė.

I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė pasakojo, kad net ir mažiausiame Baltarusijos kaimelyje vis dar išdidžiai stovi Lenino ar bent jau kokio kario skulptūros, visur kabo sovietinė simbolika. Apie tai, kodėl jie neatsisako jau neegzistuojančios Tarybų Sąjungos ženklų, dviratininkės sakė negalėjusios diskutuoti su baltarusiais. Nors šie su žygeiviais bendravo mandagiai, tačiau ten kalbėti politikos temomis – tabu. Merginos jautėsi tarsi sugrįžusios į vaikystę, kai galėjo gatvėje nusipirkti „kvaso“, pardavinėjamo iš statinių, ar skanauti senoviškus rusiškus plombyrinius ledus.

Kelionės – tarsi „restart‘as“

„Į tokį žygį išsiruošėme ne pirmą kartą, todėl žinojome, ko tikėtis. Nepavargome. Nors dviratininkai juokauja: kad ir koks geras būtų dviratis, jis pats nerieda. Ir visada minti reikės prieš vėją“,- šypsosi pašnekovės.

I.Skipariutė prisipažino: nors yra patyrusi dviratininkė, tačiau šįkart gavo skaudžią pamoką – trečios dienos maršrutui einant į pabaigą, ji važiuodama užsiplepėjo su šalia važiavusia A.Bruzdeilynaite ir nė viena merginų nepastebėjo iš už nugaros artėjusio automobilio. Šis lenkdamas dviratininkes, taip jas prispaudė prie kelkraščio, kad susipynė dviejų dviračių vairai, o juos vairavusios kretingiškės virto ant asfalto. Dešinės kojos kelią susižeidusiai I.Skipariutei likusį kelionės laiką teko vairuoti autobusą su keliauninkų manta.

Įsitikinusios, kad kartą išvažiavus į dviračių žygį, vėliau kelionių magijai nebegalėsi atsispirti, I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė žygiuose dalyvauti kviečia ir daugiau kretingiškių.

„Kaip kompiuteriui laikas nuo laiko reikia „restart‘o“, taip mums – dviračių žygių, kurie apnuogina psichologinę būseną, padeda susimąstyti, kas tu esi ir ką tau reikia daryti. Tai yra žingsnis į save“,- kalbėjo I.Skipariutė. Jai pritarė ir A.Bruzdeilynaitė: „Tokiose kelionėse atrandi tokių savo savybių, kokių neįtarei turėjęs. Jau trečią žygio dieną įvyksta psichologinis lūžis. Atrodo, kad valosi tavo vidus, o vėjas išblaško mintis“.

• Rašyti komentarą (21)