|
|
|
Grožį kūrė dėl tų, kurie – šalia
„Visą gyvenimą dirbusi negi sėdėsiu rankas sudėjusi“, - sako kretingiškė tremtinė Aleksandra Kleinauskienė, kurios suvinių bei nėrinių paroda Kretingos viešojoje bibliotekoje sutapo su dviem prasmingomis jos gyvenimo datomis: moteris ne per seniausiai atšventė savo gimtadienį, o sekmadienį kartu su vyru Kazimieru artimųjų ir bičiulių būryje paminės savo santuokos deimantinį jubiliejų.
Kai parodos organizatorės – bibliotekos darbuotojos A.Kleinauskienės paprašė jos biografijos, moteris ją išguldė sodria žemaitiška tarme. Gimusi Šauklių kaime Mosėdžio apylinkėse parodos autorė su giliu humoro jausmu prisipažįsta, jog jos tėvai ūkininkai 1925 metų rugpjūčio 5 dieną saulei tekant bėgančiame Bartuvos vandeny, baltose jo putose surado Aleksandrą. Gimusi 9 vaikų šeimoje, sulaukusi 86 metų A.Kleinauskienė gerai atsimena šeimos, neišvengusios tremties išbandymų, likimą. Motina norėjo mirti Lietuvoje Pokariu, 1949-aisiais, Aleksandros tėvų ūkis buvo išbuožintas. Kažkas pranešęs apie tai, jog šią ūkininkų šeimą taip pat rengiasi išvežti. „Mes, trys seserys, kartu su motina slapstėmės. Mus grūdino miškas, gamta, atšiaurūs to meto įvykiai, - apie praeitį A.Kleinauskienė kalbėjo nesuvaldydama ašarų. – Motina dvi mus pasiuntė pažiūrėti, kas vyksta kaime, sodyboje. Matėme – dar neramu. Grįždamos pasislėpėme po egle ir iš visos išrdies kalbėjome litaniją. Tai mus ir išgelbėjo. O motiną su kita seseria kažkas įskundė, ir jos buvo išvarytos tremtin“. Laikmetis buvo toks, kad dvi seseris, likusias be šeimos, nelabai kas ir priimti norėjo. Priglaudė pusbrolis, tačiau ir jis bijojo, kad neišbuožintų. „Pusbrolis man sako, jog aplinkiniai pagalvos, kad tarnaitę samdąs. Tad pradėjo man piršti dabartinį vyrą – niekas jokių meilių tada nė nežiūrėjo“, - paatviravo A.Kleinauskienė, gražiai su vyru Kazimieru išgyvenusi net šešis dešimtmečius. Gerai moteris atsimena ir tai, kaip abi su seseria išsirengė į Sibirą motinos lankyti. Ši buvo pasakiusi, jog labai norėtų savo gimtojoje Lietuvoje numirti. Įveikusios 7 tūkst. 412 km iki Sajano, seserys susirado motiną ir kitą seserį, kuri savo pačių artimiausių žmonių nė nepažino. „O motina – pažino. Nors 10 metų buvome nesimatę. Kaimo pirmininkas, kuris mus ir pavėžėjo iki to kaimo, parašė raštą, jog motiną reikia gydyti. Tik neparašė – kur. Rizikavome motiną parvežti į Lietuvą, nors žinojome, kad įkliuvusios būtume po 2 metus kalėjimo gavę. Grįžome laimingai, ir nors čia, Lietuvoje, vėlgi visko patyrėme, motinos norą numirti Lietuvoje išpildėme“, - kalbėjo A.Kleinauskienė. Kraitinės lentos atiteko bunkeriui A.Kleinauskienės vaikystė, anot jos pačios, - pats gražiausias metas: gyveno ūkyje tėvų mylima, ganė viščiukus, avis, mokėsi. Tarsi didžiausia bausmė mergaitei būdavo, kai po pamokų reikėdavę eiti namo. Nuo mažens mokėsi ir siuvinėti – į kaimą be siuvinėtos baltos prijuostės juk neišeisi. Ir mokytis gražių dalykų buvo iš ko: Aleksandros motina dukteris išmokė ir šeimininkauti, ir siūti, nerti bei siuvinėti. „Kaip ir kiekviena mergaitė, taip ir Aleksandra svajojo ištekėti, kraitį susikrauti. Be galo norėjo mokytis, tačiau tam sutrukdė istoriniai įvykiai“, - vartydama A.Kleinauskienės biografiją kalbėjo viena iš parodos rengėjų bibliotekininkė Nijolė Raudytė. Istorinės peripetijos buvusios tokios, kad Aleksandros kraičiui skirtos ąžuolinės lentos atiteko ne kraitinei skryniai, o bunkeriui, kuriame net 2 metus buvo slepiamas kaimynas - toks Napoleonas Galdikas. „Drąsi buvau, už teisybę ėjau, - prisipažįsta A.Kleinauskienė. – Ir dabar dar galvoju, jog gyvenime visų svarbiausia - teisybė, gebėjimas nemeluoti ir sąžiningai galvoti. Gyvenimas man buvo palankus: juk išvežus tėvus į Sibirą, išbuožinus ūkį, nieko nebeturėjau. O dabar – viską turiu“. Daug dirbdama A. Kleinauskienė visada siekė, jog ją ir šeimą supanti buitis būtų kuo gražesnė. „Grožį kūriau dėl savo namų, dėl tų, kurie buvo ir yra šalia manęs “, - teigė moteris, į Kretingą gyventi atvykusi 1998-aisiais. Parodai Kretingos viešojoje bibliotekoje ji atrinko savo siuvinėto lino darbus, nėrinius, kuriais puošė buitį, skaras, kuriomis gaubė artimųjų pečius. Dalį parodos sudaro kryželiu siuvinėti paveikslai.
|
|
