|
|
|
Kretingą pasiekė Norvegijos parama
Kretingos vienuolyne veikiančią labdaros valgyklą „Rūpestėliai“ dėmesį atkreipė ir norvegai – vietinių geradarių šelpiamą valgyklą pasiekė Norvegijos ūkininko Lasse Gulbrandsen surinkta rūbų siunta.
Valgyklos reikalais besirūpinanti kretingiškė 85-erių Apolonija Bernotienė pasakojo, kad 28 dėžes itin geros kokybės drabužių valgyklos lankytojai netruko išsidalinti – siuntoje netrūko moteriškų, vyriškų ir vaikiškų rūbų, skirtų ir vasarai, ir žiemai. Moteris džiaugėsi, kad „Rūpestėlių“ likimas parūpo ne tik lietuviams – pasak jos, paramos vargstantiems niekada nebūna per daug. „Nuostabu, kad svetimi vargai rūpi ir tiems, kurie nė karto nėra buvę Kretingoje ir nuo jos rūpesčių yra nutolę per tūkstančius kilometrų. Apie labdaros valgyklą norvegui, atsiuntusiam rūbų, papasakojo pas jį ūkiškus darbus dirbantis mano sūnus Romas. Jis savo darbdaviui papasakojo, kad sulaukusi tokio amžiaus, vis dar verdu valgį ir rūpinuosi vargšais. Didžiulį karvių ūkį turintis norvegas tuo negalėjo patikėti. Sūnui teko parodyti laikraštį „Pajūrio naujienos“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis apie mane. Taip geradaris iš Norvegijos sužinojo „Rūpestėlių“ istoriją ir neliko mums abejingas“, - pasakojo A.Bernotienė. Ji sakė nežinanti, iš kur ūkininkas gavo tokį kiekį rūbų – moteris spėjo, kad Kretingos vargšams padėti nusprendė visa norvego giminė, kuri ir surinko nebenaudojamus rūbus. „Gavome kelnių, palaidinių, sijonų, kostiumų, batų, kitų rūbų – nemažai jų buvo visiškai nauji, dar su etiketėmis. Nors gauname siuntų iš Amerikos, rūbų atneša ir kretingiškiai, drabužių nuolat reikia. Juk labdaros valgykloje lankosi beveik pusantro šimto žmonių, trisdešimt iš jų – vaikai. Per porą dienų siunta iš Norvegijos bus išdalinta“, - kalbėjo A.Bernotienė. Valgykla besirūpinanti moteris svarstė, kad tiek ilgai išsilaikanti labdaros valgykla Lietuvoje – turbūt vienintelė. Kelių dešimčių geradarių dėka įstaiga gyvuoja jau du dešimtmečius. „Kai Kretingoje gyveno kunigas Antanas Grabnickas, jam labai pagailo gatvėje išmaldos prašančių varguolių. Jis sugalvojo, kad Kretingai būtinai reikia labdaros valgyklos – kad vargstantys žmonės kasdien gautų bent jau karšto maisto. Jis pasakė man – Olyte, ko turėsi, tuo pamaitink, aprenk. Išleisk žmogų taip, kad jis būtų aprūpintas būtiniausiais dalykais. Taip ir darau, padedama visų gerų žmonių. Ūkininkai aukoja daržovių, parduotuvės – duonos, pieno produktų, kitų maisto prekių. Žmonės atneša drabužių, patalynės“, - vardino A.Bernotienė. Ji pasidžiaugė, kad gerų žmonių rūpesčiu valgyklai retai trūksta maisto. Vasarą kartais pritrūkstame aliejaus, cukraus, pieno – šių produktų tenka nusipirkti, savo porciją pieno neretai atiduoda broliai pranciškonai. A.Bernotienė, kasdien pagaminanti didžiulius kiekius maisto, pati pradėjo kepti ir duoną. „Vasarą šiek tiek trūkstame duonos, todėl pradėjau ją kepti pati. Visai neseniai dovanų gavome visiškai naują ir modernią orkaitę – joje kartą per savaitę iškepu plikytos duonos. Raudonasis kryžius mus šelpia biriais produktais, miltais. Todėl galiu gaminti miltinius patiekalus, dalį miltų, kruopų atiduodu besilankantiems valgykloje – kad kažką pasigaminti galėtų ir namuose. Šiuo metu turime mažai bulvių, nes šviežių nepakanka, o senosios jau baigėsi – jas pakeičiu košėmis“, - pasakojo A.Bernotienė. Pasak jos, gaminti valgį pusantro šimto žmonių yra vienas iš mažesnių valgyklos rūpesčių. Daug didesnio vargo reikalauja valgyklos vadyba – kasdien tenka ieškoti rėmėjų, trūkstamų maisto produktų, viską padalinti taip, kad atsargų pakaktų ilgam ir kiekvienam, ateinančiam į valgyklą. „Reikia eiti, ieškoti, maldauti. Nelengva. Pati kiekvieną kartą per šv.Mišias aukoju Dievui ir prašau, kad jis padėtų. Ir iš tiesų – mūsų žmonės geri. Nors dabar daugelį slegia savi rūpesčiai, žmonės nepamiršta ir svetimo skausmo“, - kalbėjo A.Bernotienė.
|
|
