Vabzdys mažas, o rūpestis – didelis

Sodininkai, daržininkai mėgėjai pastebi, jog šią vasarą sodus ir daržus gausiai yra apnikusios juodosios sodo skruzdėlės. Jos įsikuria vejose ir gadina jų vaizdą, kelia augalų šaknis, ir šie nunyksta. Vienu žodžiu, skruzdėlės karaliauja ten, kur yra visiškai nepageidaujamos.

Sodo skruzdėlės – mėgėjos įsikurti nepageidaujamose vietose: prie pamatų, šiltnamiuose, po priedangomis, daržovių lysvėse, vejose.

Klaipėdos botanikos sodo vaistažolių kolekcijos kuratorė botanikė Liuda Razmuvienė sakė, jog prižiūrint kolekcinius augalus botanikos sodo darbuotojai taip pat susiduria su problemomis, kurių sukelia skruzdėlių gausa.

„Mokslininkai daro išvadą, jog skruzdžių pagausėjimą lemia klimato atšilimas. Pastarieji metai iš esmės yra labai palankūs įvairiems vabzdžiams, ne tik skruzdėlėms daugintis“, - pastebėjo L.Razmuvienė.

Didžiausią žalą skruzdėlės daro augalams, nes jos išnešioja amarus – augalų kenkėjus, kurie čiulpia augalų jaunų ūglių sultis. Per savo veiklą skruzdėlės taip pat parūgština dirvą, kas taip pat netinka kai kuriems augalams.

„Sunku patikėti, tačiau skruzdės ant savo kojyčių išnešioja tūkstančius amarų, juos apgyvendina ant jaunų augalų ir taip, užveisusios amarų fermas, maitinasi saldžiomis amarų išskyromis. Įdomiausia, jog skruzdės gali į savo lizdus prisinešti amarų žiemai ir taip sudaro sąlygas amarams peržiemoti, o po to, pavasarį, vėl juos išnešioja ant augalų. Tokia skruzdžių ir amarų draugystė, arba simbiozė, pridaro daug daugiau žalos, negu galėtume žavėtis tokiu gamtos reiškiniu“, - skruzdžių gyvenimo ypatumus apibūdino L.Razmuvienė.

Ji bei jos kolegos yra išbandę ne vieną būdą, kaip nuo skruzdžių apginti botanikos sodą.

Medžio kamienus galima apjuosti lipnia juostele musėms gaudyti - prie tokios juostelės skruzdės prilimpa ir nebegali keliauti toliau. Kamienus žiedu galima aptepti linų sėmenų aliejumi, sumaišytu su suodžiais. Galima įkyrėjusias skruzdes apipilti verdančiu vandeniu, apiberti kalkėmis ar net chlorkalkėmis, tačiau į tai gali nekaip sureaguoti augalai. Dar vienas būdas – ant skruzdėlių pamėgtų takų pastatyti lėkštučių su medumi ir šviežiomis mielėmis: kai skruzdės į jas sulips, indus sunaikinti kartu su vabzdžiais. Taip pat rekomenduojama medžius ir augalus 2-3 kartus nupurkšti juodojo muilo tirpalu, kurį reiktų paruošti pagal instrukciją ir įpilti dar 10 valgomųjų šaukštų žibalo. Padeda ir išbarstyti kreidos milteliai, prie kurių skruzdės prilimpa.

Reikia naikinti ir amarus: šiems išnykus, pasitraukia ir skruzdėlės.

„Esame išbandę daug ką: ir chemines priemones, ir liaudiškas, tačiau nepasakyčiau, kad kuri nors iš jų būtų buvusi labai efektyvi. Tačiau liaudies išmintis, jog skruzdės pranašauja lietingą vasarą, pasitvirtino – tokią šiemet ir turime“, - teigė Klaipėdos sodo botanikė.

Nors su skruzdėmis ir sunku kovoti, tačiau L.Razmuvienė vis tik rekomenduotų soduose, daržuose pasodinti kvapių augalų, kurių kvapas atbaido skruzdes. Tai būtų anyžiai, anyžinis lofantas, serenčiai – žmonių vadinami gvazdikėliais, petražolės.

Skruzdę šiek tiek reabilituoja tai, kad savo veikla jos kaliu, natriu ir fosforu praturtina dirvožemį, tačiau nežymiai.

Skruzdėlės rūpesčių sukelia ir bitininkams, tačiau bičių didžiausias priešas yra miško skruzdėlės.

„Sodo skruzdėlės - ne problema: kol drėgna, po žiemos jų aviliuose būna, bet kai jie išdžiūva, nelieka ir skruzdžių. O štai miško skruzdėlės, kurios avilius aptinka, kai tik juos bitininkai pastato pamiškėse, - didžiausias mūsų vargas“, - pripažino Bitininkų draugijos Kretingos skyriaus pirmininkas Augustas Latakas, kurio bityne skruzdėlės sunaikino 2 bičių šeimas.

Apnikusios avilį, miško skruzdėlės iš jo neša medų, perus, kiaušinėlius. Net sutikusios apsunkusią nuo nektaro bitę, nutūpusią į pievą, kelios skruzdės ją užpuola ir nužudo: bitė norėtų gelti, bet nieko skruzdei padaryti negali.

„Rekomendacijų – daug, bet jos vėlgi nelabai efektyvios. Bitininkai avilių kojas stato į vandenį, apkala kailiu, kad šeriais skruzdės nepraeitų. Barsto aplink pelenus, druską, bet ir tai nepadeda. Skruzdės, suradusios kokią smilgą, jau ir lipa į avilius, arba dar įdomiau: įlipa į medį ir užšoka ant avilio stogo ir taip pasiekia bites. Esu netgi daręs taip, kad pastebėjęs skruzdėlyną sėmiau į maišą ir nešiau kuo toliau nuo avilių. Bitininkai turi būti labai atidūs – net už 500 metrų įsikūręs skruzdėlynas jau reiškia pavojų bitėms“, - savo patirtimi pasidalino A.Latakas.

• Rašyti komentarą (6)