|
|
|
Kaimynų konfliktas – tarsi Gordijaus mazgas
Nausodžio kaime V. Mongirdo gatvėje esančiame šešiabutyje verda pykčio aistros – dabar jau niekas negali pasakyti, kas pasėjo nesantaikos grūdą tarp kaimynų, kurių santykius tenka narplioti ir policijai. Šiuo metu policijoje guli keletas pareiškimų iš to paties šešiabučio gyventojų: Irena ir Kęstutis Mažioniai skundėsi, kad 18 metų Marius Daugintis automobiliu BMW tyčia išvažinėjo jų žvyro krūvą, o 19 metų Renatas Tičkus sumušė K.Mažionį. Situaciją antraip verčia šešiabučio jaunimas. Sužinojęs, kad yra kaltinamas sumušimu, policijos komisariato duris pravėrė ir R.Tičkus – kad parašytų pareiškimą, jog tai jis esąs sumuštas K.Mažionio. Pažadino mašinos kauksmas „Man gėda dėl kaimynų policiją kviesti. Bet neturiu kitos išeities“,- sakė I.Mažionienė, prisipažinusi, kad bijo bent trumpam palikti namus, nes nežino, kokius juos ras sugrįžusi. Paviešinti savo problemą I. ir K.Mažioniai ryžosi po to, kai vieną naktį liko be miego, nes Marius Daugintis automobiliu išvažinėjo jų žvyrą, kurį jie už 500 Lt buvo nusipirkę bendro kiemo duobėms lyginti. „Pašokom iš lovos nuo didelio mašinos kaukimo. Ši net buvo įsmukusi į žvyro krūvą ir nebegalėjo išvažiuoti“,- pasakojo Mažioniai, įsitikinę, kad taip M.Daugintis, padedant R.Tičkui, specialiai jiems keršija. M.Daugintis stebėjosi tokiais kaimynų priekaištais. „Tas žvyras ten 2-3 metus guli ir per jį jau ne viena mašina pervažiavo. Kodėl užsipuolė tik mane?- kalbėjo M.Daugintis, kuris gyvena visai šalia šešiabučio. – Tąkart aš namo parvežiau R.Tičkų, su kuriuo žaidėme tinklinį. Trumpinau kelią. Kadangi mašina žema ir varoma galiniais ratais, tai ir įsmukau.“ Nepasidalija kiemu „Jie nori ten karaliauti, jiems vis kas nors negerai, todėl ir kabinėjasi prie mūsų. Tai mūsų draugai negali būti kieme, tai mūsų mašinos kelia dulkes, tai į kiemą negalime važiuoti pro vieną įvažiavimą ir būtinai turime sukti pro kitą. O kai žiemos metu mes tame „paskirtame“ įvažiavime nusivalėme sniegą, tai juo naudojosi ir Mažioniai,- vardijo 30 metų D.Smilingis. – Kai pasodinau ąžuoliuką, Kęstutis Mažionis pjaudamas žolę nulaužė jo šakas. Bent medžio žaizdas būtų užtepęs. Kęstas tik nusijuokė, kai aš tuo pasipiktinau, todėl susinervinęs ir išroviau jų gėles.“ K.Mažionis sakė tik norėjęs atlikti gerą darbą ir išgenėti ąžuoliuko šakas, o D.Smilingis atkerta, kad dabar jo medis atrodo kaip lazda. D.Smilingis sakė jau nebenorįs pyktis su kaimynais, todėl jis esą Mažioniams atlyginęs žalą ne tik už nurautas gėles, bet ir už sugadintą jų buto durų spyną, į kurią kažkas pripylė klijų. „Prisiėmiau kaltę, kad tik ramiau būtų. Bet ne aš tą spyną sugadinau“,- teisinosi D.Smilingis. Kaltina vienas kitą „O kodėl jie neatsiklausę kaimynų leidimo bendroje žemėje pasistatė pavėsinę, šiltnamį? Ir mes galime rašyti visokius skundus. Seniūno čia ir betrūksta“,- priekaištus žėrė M.Daugintis ir D.Smilingis. Jiems pritarė ir R.Tičkus: „Grįžta tėtis su vilkiku – jį Mažioniai varo lauk ir skambina policijai. Jei kam trukdo pravažiuoti, tegu pasako, tėtis vilkiką patrauks. Bet niekam kitam jis nekliūva“. Tvirtindamas, kad kaimynai neskuba dėl Mažionių skųstis tarnyboms, R.Tičkus pateikė pavyzdį – po liepos 1 dieną įvykusių muštynių su K.Mažioniu jis nerašė pareiškimo policijai, kol nesužinojo, kad tai padarė K.Mažionis. Šis tvirtino, kad jį R.Tičkus be jokios priežasties užsipuolė ir sumušė, kai ramiai ėjo per kiemą. R.Tičkus aiškino, kad jį K.Mažionis puolė su laužtuvu – jei nebūtų užsidengęs ranka, būtų kliuvę į galvą. „Įsikibau rankomis į laužtuvą, kad jį atimčiau. Kai grūmėmės, abu nugriuvome į pelkę ir ten voliojomės, kol neatbėgo kiti į pagalbą“,- pasakojo R.Tičkus, patikinęs, kad po muštynių jam medikai turėjo susiūti žaizdą kaktoje ir gydyti delno kaulų lūžį. Priežasčių ieško auklėjime I. ir K.Mažioniai sakė visuomet puoselėję bendrą šešiabučio aplinką, rūpinęsi ir žole, ir gėlėmis, tačiau jau pavargę nuo nuolatinio kaimynų priekaištavimo, šunybių ir šmeižto. „Mes neturėdavome laiko gerti ir kartu linksmintis, todėl kaimynai mus ir laiko išpuikusiais,- guodėsi I. ir K.Mažioniai. – Dvidešimt metų tame name gyvename ir su visais sutardavome. Buvo ramu, kol tie jaunuoliai buvo dar vaikai. Bet jų tėvai visuomet dėl kokios nors vaikiškos išdaigos skubėdavo užstoti savo atžalas, nesiaiškindami priežasčių. Taip per laiką užaugo nevaldomi vyrai.“
|
|
