|
|
|
Kretinga: gera grįžti namo
Miesto šventė šiais metais didelių siurprizų ar neregėtų atrakcijų nepateikė: Kretingos gyventojus ir svečius šeštadienio rytą viliojo tradicinė amatų mugė, scenoje skambėjo senos dainos, prisiminti Kretingos kūrėjus kvietė įprastos pagerbimo ceremonijos. Tačiau kaip niekada anksčiau senajame Karolštato mieste jautėsi jauki namų dvasia ir net iš toli atvykę svečiai nepataikaudami kalbėjo: čia gera sugrįžti. Vienuoliktąjį kartą organizuojant Kretingos miesto šventę, jos rengėjams pavyko įrodyti, kad kokybę nebūtinai nulemia didelės pinigų sumos. Nors šių metų šventės biudžetas tesiekė 27 tūkst. litų, renginių, pramogų ir jų dalyvių gausa tik parodė, kad Kretinga turi tai, ko už jokius pinigus nenupirksi: nepakartojamą miesto charizmą ir namų dvasią. Galbūt todėl visa šventė priminė didelį naminį vakarėlį, kur susirinkę svečiai nesivaržo vieni kitų, žino kiekvieno įpročius, nutuokia, ko gali tikėtis iš vieno ar kito, nesikuklindami gali užkandžiauti, jei reikia - čia pat numigti, nerausti iš gėdos, jei padaugino alaus, pernelyg audringai įsijautė į šokį ar pamanė galįs geriau dainuoti už vakarėlio muzikantus. „Kretinga man visada buvo ir bus ypatingas miestas, į kurį, kad ir kur bebūčiau, norisi grįžti. Ne tik todėl, kad čia gyveno mano senelė, mama. Kretingoje gera, nes jautiesi kaip šeimoje, nors galbūt giminių čia net neturi. Tačiau jauti aplinkinių šilumą ir draugiškumą, o būnant mieste apima tokia nuotaika, lyg būtum namuose – saugu, ramu, jauku“, - taip Kretingoje naminę dvasią apibūdino kretingiškis kaminkrėtys Juozas Vaišvila. Kretingai gerų žodžių negailėjo ir iš toliau atvykę šventės svečiai. Nebe pirmus metus amatų mugėje dalyvaujantys tautodailininkai iš Šilutės rajono Angelė ir Vytautas Raukčiai pastebėjo, kad į Kretingą visada gera sugrįžti dėl žmonių. „Nesunku pajausti, kad kretingiškiai yra labai puikūs žmonės. Iš šventės organizatorių visada sulaukiame asmeniško ir nuoširdaus pakvietimo dalyvauti miesto gimtadienyje, o kretingiškiai niekada negaili nesumeluotų pagyrimų. Kretingos miesto žmonės moka džiaugtis ir dėl to čia visada smagu sugrįžti“, - kalbėjo A. ir V.Raukčiai, kurių į meno kūrinius panašūs margučiai džiugina ne tik kretingiškių akis, bet jau yra pasklidę ir po visą pasaulį. Iš Šilutės kasmet į Kretingą atvykstantis keramikas Julius Katauskas puikiai pažįsta ne tik Kretingą, jos gyventojų skonį, bet ir jų įpročius. „Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai reikia važiuoti į Kretingą. Čia man labiausiai patinka tai, kad žmonės anksti keliasi. Kitur piliečiai mėgsta iki pietų pasivartyti lovoje, o kretingiškiai nekantraudami į mugę atskuba jau aštuntą valandą ryto. Yra ir kitų dalykų, dėl kurių į Kretingą smagu vis sugrįžti: šiame mieste gerai jaučiuosi, čia draugiški žmonės, stipri žemaitiška dvasia ir švarūs tualetai“, - juokaudamas kalbėjo J.Katauskas. Jis buvo vienas iš daugelio mugės amatininkų, kurie šventės dalyviams siūlė ne tik įsigyti savo dirbinių, bet ir pamatyti, kaip jie gimsta. Jau tapo įprasta, kad mugėje sunkiai besurasi kiniškų daiktų – į Rotušės aikštę, kur daugelį šimtmečių šurmuliuodavo turgūs, bent kartą per metus sugrįžta tradicijos ir senieji amatai. Kalviai demonstravo savo amato subtilybes, audėjos kvietė pasigrožėti senoviškai staklėmis išaustais audiniais, medžio drožėjai siūlė rankų darbo šaukštus ir kitus rakandus – tokius, kokius nuo seno naudoja lietuviai. Kretingiškių kėlimosi įpročiais susižavėjęs J.Katauskas demonstravo, kaip žiedžiami puodai. Keramikas savo darbus gamina tokiu būdu, kurį lietuviai naudojo dar IX amžiuje. „Iš molio nužiestas daiktas iš pradžių išdžiovinamas, tada dedamas į krosnį. Įkaitintas iki reikiamos temperatūros, karštas gaminys ištraukiamas ir įmerkiamas į duonos raugą. Raugas užkepa visas molio poras, indas nebepraleidžia drėgmės ir, svarbiausia, išraižomas neįtikėtinais ir nenuspėjamais raštais“, - pasakojo J.Katauskas. Prisiliesti prie tradicijų ir neįprastų dalykų šventės dalyviai galėjo ne tik Rotušės aikštėje, kurioje vyko amatų mugė, nevyriausybinių jaunimo organizacijų bei kapelų pasirodymai. Į miesto šventės renginius taip pat pakvietė ir Kretingos muziejus. Neseniai restauruotame malūno pastate pirmą kartą buvo surengtas ilgiausiai rūkomos pypkės konkursas. Iš visos Lietuvos ir Latvijos susirinkę pypkoriai autentiškoje dvaro aplinkoje prisiminė aristokratiškus įpročius ir susirungė dėl geriausio pypkoriaus vardo. „Kiekvienas dalyvis gauna po vienodą pypkę, tris gramus tabako ir du degtukus. Per penkias minutes pypkorius turi pasiruošti pypkę – ją apžiūrėti, prisikimšti tabako. Viena minutė skiriama pypkei prisidegti. Tada prasideda varžybos – kuris gi ilgiau išlaikys žariją pypkėje ir ilgiausiai ją išrūkys“, - senas pypkorių varžybų tradicijas priminė vienas iš renginio organizatorių Telšių pypkokių klubo pirmininkas Viktoras Norkus. Jo asmeninis pypkės rūkymo rekordas siekia 1 val. 12 minučių. Pasaulio rekordas priklauso vienam italui, kuris rūkyti pypkę, kurioje tebuvo trys gramai tabako, sugebėjo net tris valandas. Ilgiausiai rūkomos pypkės varžybose susirungė ir į miesto gimtadienį atvykęs kraštietis, rašytojas ir fotomenininkas Juozas Pocius. Jis kretingiškiams miesto šventės proga padovanojo savo fotografijų parodą. Kartu su kitais kraštiečiais pagerbęs gimtąjį miestą, J.Pocius kalbėjo: “Į Kretingą gera grįžti ne tik todėl, kad dar gyva mama, čia gyvena brolis. Smagu grįžti į mielą J. Basanavičiaus gatvę, į kraštą, kur žydi jazminai. Meilė Kretingai – ne ideologinė, o labiau prigimtinė, grįžti į ją skatina visada gyvi emociniai sentimentai”. Dariaus Šypalio ir Ritos Nagienės nuotr.
|
|
