|
|
|
Žaidimas – durys į vaiko sielos pasaulį
Žaidimas nėra tik nerūpestinga pramoga – patyrę, kad tai geras būdas atrakinti sudėtingą vaiko jausmų pasaulį, psichologai žaidimų terapijos galimybes taiko savo darbo praktikoje. Kretingos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Rita Meilutienė įsitikinusi, kad žaidimas – tai simbolinė vaikų vaizduotės ir kūrybos kalba, kurią perskaičius galima atrasti netinkamo elgesio priežastis. - Kuo žaidimų terapija yra geras metodas psichologinėms vaiko problemoms spręsti? - Vaikui sudėtinga žodžiais išreikšti jausmus, paaiškinti savo netinkamo elgesio priežastis. Kartais jiems yra lengviau ne kalbėti, o jausmus išreikšti piešiant ar žaidžiant – juk tai yra natūrali vaikui laiko leidimo forma. Kurdamas žaidimo siužetą, vaikas atskleidžia savo emocinę būseną ir papasakoja savo sielos istoriją. Žaidžiantį vaiką stebintis psichologas užfiksuoja tam tikrus jo elgesio ir nuotaikų niuansus. Per žaidimą pastebėtas situacijas vėliau psichologas aptaria su vaiku. - Kaip vyksta žaidimų terapija? - Žodis „terapija“ reiškia gydymą ir ji organizuojama specialiai įrengtuose žaidimų kambariuose. Tai nėra natūrali „naminė“ aplinka, kur vaikas įpratęs žaisti, todėl pirmiausiai jam leidžiama apsiprasti ir pačiam pasirinkti norimą veiklą, kuria galės užsiimti 45-50 minučių. Svarbi taisyklė – vaikas gali elgtis taip, kaip nori, o apribojimai jam pasakomi tik tada, kai iškyla būtinybė. Pavyzdžiui, jei vaikas norėtų piešti ant sienos, jis būtų perspėtas, kad tai daryti galima tik popieriaus lape. - Ar vaikui lengva apsiprasti ir žaisti nepažįstamoje aplinkoje? Ar jam nekyla klausimų, kodėl jis turi žaisti specialiame kambaryje, o ne savo namuose? - Tokie klausimai dažniau kyla suaugusiems. Žaidimų terapija tinkamiausia vaikams, kuriems yra nuo 3 iki 10 metų. Atsižvelgiant į amžių mūsų mažiesiems klientams yra paaiškinamos susitikimo su psichologu priežastys. Yra įvairių psichologijos teorinių krypčių. Man priimtiniausia individualiosios psichologijos kryptis, kurios pradininkas yra austrų gydytojas ir psichiatras Alfredas Adleris. Vadovaujuosi šia teorija, pagal kurią žmogus yra socialinė būtybė, kuri turi įgimtą norą palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, patenkinti bendrumo jausmus. Taip pat kiekvienas žmogus turi individualų savo gyvenimo stilių, kuris susiformuoja iki 5 metų. Todėl nuo paties vaiko priklauso, kaip greitai jis pradės žaisti: ar jį psichologui reikės padrąsinti, ar atvirkščiai – drausminti. - Ar psichologas padeda pasirinkti, ką ir kaip vaikas turėtų žaisti? - Psichologas vadovauja žaidimui, tačiau jis tik šiek tiek koreguoja eigą, o ne griežtai nurodinėja. Pastebėta, kad labai gera priemonė žaidimų terapijai yra smėlio dėžė, tačiau ne tokia, kokią įsivaizduojame vaikų darželyje. Tai yra padėklas su smėliu, kuriame vaikas gali sustatyti figūrėles taip, kaip jam norisi, ir taip sukurti savo pasaulio modelį. Psichologų patirtis rodo, kad dažnai problemų turintys vaikai per pirmuosius užsiėmimus sukuria chaotišką vaizdą, naudoja karių figūrėles, kurios kariauja, netgi žudo viena kitą. Tačiau po tam tikro laiko, pavyzdžiui, dešimties seansų, smėlio padėkle galima išvysti jau harmoningą pasaulį: su namais, žmonėmis, keliais ir upėmis. Tai rodo, kad vaikas jau išsprendė vidinius konfliktus, atsikratė jį slėgusių emocijų. - Kodėl smėlio dėžė yra toks patrauklus užsiėmimas vaikams? - Per žaidimų terapiją vaikai užsiima ne tik su sausu, bet ir su šlapiu smėliu. O vanduo ir smėlis laikomos pirmapradėmis medžiagomis: vanduo simbolizuoja motinos įsčias, gyvybės pradžią, smėlis – tai žemės, tvirtybės pagrindas. Be to, smėlis yra nestruktūruota medžiaga, kuri suteikia be galo daug galimybių vaiko kūrybai. Tai – kaip molis ar plastilinas, kurį galima visaip formuoti, o nepavykus išgauti norimo pavidalo – vėl sulyginti. Žaisdamas su tokiomis medžiagomis vaikas pajaučia turįs galią, o tai yra labai svarbu tiems, kas jaučiasi mėtomi likimo. Pavyzdžiui, po tėvų skyrybų vaikai žino, jog neišsipildys jų svajonė, kad šeima vėl būtų kartu, ir jaučiasi esą bejėgiai, negalintys gyvenime nieko kontroliuoti, valdyti. Ši būsena gali lemti įvairias vaiko emocines reakcijas - liūdesį, atsiribojimą, baimę ar pykčio protrūkius. - Kaip savo darbe pritaikote žaidimų terapijos galimybes? - Sukurti specialų žaidimų kambarį, kuriame būtų smėlio dėžė, specialūs stelažai ant sienų, lėlių namas su figūromis yra mūsų tarnybos vizija. Kol kas vaikams galime pasiūlyti keletą žaidimų, atsižvelgiant į tai, kokią problemą norime spręsti. Pavyzdžiui, jei vaikas išgyvena menkavertiškumo jausmą, su juo galima žaisti stalo žaidimą, kuriame jis gali tapti laimėtoju ar pralaimėtoju. Per žaidimą stebimos vaiko emocijos, klausiama, kaip jis vertina žaidimo situacijas, ar jas galima sieti su gyvenimiškais atvejais. Padrąsinti per žaidimus galima ir tuos vaikus, kurie išgyvena vadinamąjį išmoktą bejėgiškumą – kai dar neišgirdęs instrukcijų iki galo jis įsitikinęs, kad nesugebės užduočių atlikti. - Kuo žaidimų terapija skiriasi nuo žaidimo namuose? - Žaisdamas namuose vaikas iš karto sulaukia suaugusiųjų vertinimo – gražiai ar negražiai padarė, sukūrė, pastatė. Vaikas stengiasi patenkinti tėvų lūkesčius ir gali sulaukti kritikos, jei nepasiseka. Be to, vaiko ryšys su tėvais yra visai kitoks, negu su psichologu – su juo kuriami nauji santykiai. Psichologas šiltai priima vaiką kaip asmenybę net su jo neigiamais jausmais, kas šeimoje gali būti sunku. Žaidimų kambaryje psichologas didelį dėmesį skiria vaiko emocinei būsenai – klausia, ar jam gražu tai, ką pats sukūrė. Jei atsakymas neigiamas, kalbama su vaiku, ką jis galėtų pakeisti. Psichologas kartu su vaiku pasidžiaugia, kad jam pavyko įgyvendinti savo idėją. Taip kyla vaiko savivertės jausmas ir pasididžiavimas savimi. - O kaip elgtis patartumėte tėvams, kai vaikas žaidžia? - Atvirai vaikui parodyti emocinį palaikymą ir pasidžiaugti juo – juk metų amžiaus vaikui pastatyti bokštą iš kaladėlių yra didelis laimėjimas, nors suaugusiajam tai atrodo paprasta. Iki dešimties metų amžiaus vaikas suvokimą apie save formuoja iš to, ką apie save girdi iš aplinkinių, ar mato švytinčius artimųjų veidus, kai ką nors pavyko atlikti. - O šis nuo mažens išugdytas pasitikėjimas savimi padės ir vaikui užaugus? - Padės, jei tėvai leis augti vaiko savarankiškumui. Yra dvi kraštutinės tėvų auklėjimo pozicijos: tai griežti reikalavimai, didelė kontrolė, kuri verčia vaiką galvoti, kad jis pats nieko nesugeba ir viską už jį nuspręs tėvai. Antroji blogybė, kai vaikas tėvų beprotiškai lepinamas ir tampa šeimos karalaičiu. Vėliau tokiam vaikui sunku adaptuotis ugdymo įstaigose ir susitaikyti su tuo, kad niekas jam nebetarnauja – šis nepasitenkinimas gali išsilieti pykčiu. Pagrindinis kriterijus, tėvams padedantis auklėti atžalas, – meilė ir intuityvus suvokimas, ko reikia savo vaikui. O meilė nėra tik aprūpinimas paslaugomis ir daiktais, tačiau ir reikalavimų, ribų nustatymas.
|
|
