|
|
|
Įžiebusi švietimo ugnį Kretingoje
Garsių žmonių kalvė, dvasinė tvirtovė, inteligentijos lopšys – taip, vaikštant istorijos takais, galima vadinti Pranciškonų ordino gimnaziją. Jos atsiradimui 1932 metais „taip“ tarė pats popiežius. Per keturis mėnesius pastatyta mokykla visiems laikams pakeitė ne tik išorinį, bet ir dvasinį Kretingos miesto veidą. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė Kretinga be seniausios miesto mokyklos, nes pokario atvirukuose prie Pranciškonų vienuolyno jau šliejasi keturių aukštų gimnazijos rūmai, kurių statybai vadovavo inžinierius Rapolas Žigas. Tuometinei Kretingai didžiulio mūrinio pastato dar neužstojo Kultūros centras, šalia vingiavo siauras žvyrkelis, o tvenkinio pakrantės buvo beveik mokyklos kieme. Kretingos senamiesčio ansamblyje gimnazijos rūmai atsirado staigiai, lyg meteoras – 1932 metų gegužės 26 dieną gimnazijos statybų iniciatorius tėvas Augustinas Dirvelė pašventino mokyklos pamatus, o tų pačių metų spalio 4 dieną jau buvo surengtos naujos ugdymo įstaigos atidarymo iškilmės. Tai buvo Kretingos inteligentijos ir brolių pranciškonų projekto klestėjimo pradžia: šalia modernių, erdvių klasių pastate tilpo koplyčia, biblioteka, ligoninė, vonios kambariai ir bendrabutis, kuriame vienu metu galėjo gyventi 100 mokinių. Mokyklos bibliotekoje buvo sukaupta apie 4 tūkst. knygų. Pranciškonų ordino gimnazija buvo vadinama prestižiškiausia Žemaitijos krašto mokykla: jos statyboms pranciškonai Amerikoje surinko 10 tūkst. dolerių, dar 20 tūkst. litų paskolą pasiėmė iš Lietuvos bankų. Moderni mokykla, įsikūrusi vaizdingoje Kretingos vietoje šalia vienuolyno ir jo sodų, iš pradžių buvo skirta berniukams. Jiems dėstė ir vadovavo geriausi specialistai: Marijonas Daujotas, Vladas Dutkevičius, publicistas Juozas Kojelis, kunigas Stasys Pupaleigis, kapitonas Jonas Jankus. Gimnazistai po pamokų lankydavo religinio auklėjimo, misionierių, literatūros, sporto, aviamodelistų, šaulių būrelius. Metai šioje gimnazijoje tuo metu kainavo 1 tūkst. 80 litų, tačiau klierikais norintiems tapti berniukams būdavo garantuojamas visiškas išlaikymas vienuolyne. Pranciškonų gimnazijoje mokslus baigę gimnazistai be papildomo pasirengimo galėdavo įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą, gauti gerą tarnybą. Šią mokyklą žinojo ne tik kretingiškiai – gimnazija garsėjo visoje Lietuvoje, joje 1936 metais svečiavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Kretingoje mokslo siekė jaunuoliai iš visos šalies. Iš pradžių, iki 1935 metų, visa išpuoselėta materialinė gimnazijos bazė bei aukšto lygio pedagogų žinios buvo skirtos tik berniukams. Tačiau gimnazijos metraščiuose yra užfiksuotas kretingiškių pageidavimas įsteigti klases ir mergaitėms. Tačiau šiam kretingiškių ir mokyklos vadovų norui nepritarė Švietimo ministerija – neva gimnazija yra tik berniukų. Vis dėlto valdžia turėjo paklusti visuomenės spaudimui: mergaičių klases leista įkurti šv.Antano namelyje, atskirai nuo berniukų. Dar didesnės permainos laukė 1940-aisiais. Prasidėjus sovietinei okupacijai, Kretingos gimnazija buvo sujungta su Palangos gimnazija ir pavadinta Šventosios Vytauto Didžiojo gimnazija. Po metų gimnazistams teko išgyventi kraupias dienas: Kretingoje siautė kareiviai. Susodinę šeimas į sunkvežimius, jie kretingiškius vežė į stotį, kur laukė tremties vagonai. Gimnazistai su įtampa eidavo į pamokas, bijojo nakvoti namuose. Iki 1976 metų, kai buvo pastatyta Marijono Daujoto vidurinė mokykla, buvusi Pranciškonų ordino gimnazija buvo vienintelė vidurinė mokykla Kretingoje. Visi norintys joje mokytis sunkiai tilpo senajame gimnazijos pastate, todėl buvo nuspręsta mokyklą plėsti. 1961 metais prasidėjo statybos: prie senojo gimnazijos pastato imtas statyti priestatas, savo dydžiu prilygstantis pirmiesiems rūmams. Naujose patalpose buvo įkurta ne viena dešimtis klasių, erdvūs koridoriai, sporto salė. Nors nuo paskutinio grandiozinio gimnazijos pasikeitimo praėjo tik keli dešimtmečiai, seni atvirukai ir nuotraukos primena sustojimų nepažįstančią laiko tėkmę: gimnazijos pastate jau nebelikę kai kurių įėjimų, nebeegzistuoja už mokyklos vešėję vaismedžiai, o nuo tvenkinio mokyklą skiria nebe tuščias keliukas, o judrus išasfaltuotas kelias. Nepaisant šių pasikeitimų, gimnazijos architektūrinis ansamblis tebealsuoja praeitimi ir primena tuos, kurie įžiebė švietimo ugnį Kretingoje. Ar išorinį miesto veidą pakeitusi mokykla ir toliau keis dvasinį bei intelektualinį Kretingos bei šalies pasaulį, parodys tik laikas. „Gimnazijos koridoriais vaikščiojo, klasėse uoliai mokėsi ir Paskutinio skambučio sulaukė ne vienas Lietuvoje žymus žmogus: žinomas lituanistas Juozas Aleksandravičius, bažnytinės teisės daktaras, kunigas Kazimieras Leonardas Andriekus, kunigas Placidas Barius, tautodailininkas Pranas Kundrotas, matematikos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Liutikas, Lietuvos filharmonijos solistė Regina Maciūtė, filosofas Justinas Mikutis, skulptorius Antanas Mončys, Lietuvos operos ir baleto teatro solistė Elena Saulevičiūtė-Zabulėnienė, literatūros istorikas ir kritikas Rimvydas Šilbajoris, Telšių vyskupijos tribunolo teisėjas, kunigas Bernardas Talaišis. Mokiniams teko laimė dalyvauti matematikos ir muzikos pamokose, kurias vedė kompozitorius Eduardas Balsys. Jis gimnazijoje dirbo 1941-1945 metais. Fizinio lavinimo mokytoju čia dirbo nusipelnęs Lietuvos treneris Stasys Ruzgaila, literatus ugdė vienas iškiliausių Lietuvos lituanistų Juozas Tarvydas, šokių mokė choreografė Ligija Vaičiulėnienė, apdovanota Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I-ojo laipsnio medaliu“, - istorinius pėdsakus mokykloje palikusius žmones vardino dabartinės Pranciškonų gimnazijos muziejininkas Algirdas Slušnys.
|
|
