|
|
|
Gyvenimo kaina – donoro širdis
„Ir aš skeptiškai žiūrėdavau į donorystę, kol su ja nesusidūriau asmeniškai, - atviravo Plungės rajono Šateikių kaime gyvenanti Ilona Kripienė, kurios šešiolikmetės dukros Ingos krūtinėje jau dvejus metus plaka donoro širdis. – Buvo keistas jausmas laukti donoro širdies: juk mums didžiausias džiaugsmas kitai šeimai reiškė netektį. Todėl kasdien prisimename žmones, padovanojusius mums stebuklą“. Ingai Kripaitei dar per sunku pasakoti savo istoriją ir vėl prisiminti ligoninę, tarp kurios sienų prabėgo kone trečdalis jos gyvenimo. Medikai ją tik šių metų vasarį išleido namo. „Kai mus išrašė iš ligoninės, verkiau. Juk dabar 100 proc. atsakomybės už dukrą gula mums, tėvams. Ligoninėje jausdavomės saugiau, nes bet kada galėjome pasikviesti čia pat buvusius gydytojus. Susigyvenome ir su daktarais, kurie išvažiuojant mus patikino – ištikus bėdai, jiems galime skambinti nors ir naktį“, - pasakojo I.Kripienė. Donoro laukė metus „Donoro širdies laukėme beveik metus. Laukti ilgiau jau nebegalėjome“, - apie trapią gyvenimo ribą pasakojo I. Kripienė. Jos dukrai transplantuoti širdį pavyko tik ketvirtąjį kartą. Prieš tai triskart džiaugsmą atsiradus donorui aptemdydavo liūdesys – ištyrus organus paaiškėjo, kad jie mergaitei netinkami. Todėl ir paskutinįjį kartą žinią apie naują donorą I.Kripienė priėmė santūriau ir atsargiau. Tik tuomet, kai medikai ėmė rengtis širdies persodinimo operacijai, moterį apėmė nerimas ir jaudulys. „Širdies persodinimo operacija truko vienuolika valandų – visą tą laiką negalėjau atsitraukti nuo operacinės, buvau tarsi prikalta prie stiklo. Tik tada, kai medikai pasakė, kad širdelė iš karto „užsivedė“, lengviau atsikvėpiau“,- išgyvenimais pasidalijo I.Kripienė. Tačiau ir persodinus donoro širdį, artimieji ir medikai neskubėjo džiaugtis – ne mažiau svarbus ir pooperacinis laikas. I.Kripaitei labai greitai – jau po kelių dienų – prasidėjo svetimo organo atmetimo reakcija, kuri įprastai pasireiškia tik per mėnesį. Ištikus tokiai situacijai medikai ir artimieji pasiryžo išbandyti naujus vaistus, kuriuos teko skubiai parsiųsti iš Anglijos. Laimei, šis žingsnis buvo teisingas. Patyrė daug išbandymų „Sunku ir nupasakoti, kokį siaubą ir stresą išgyvenome per visus tuos metus“, - atsiduso I.Kripienė, kuri kiekvieną dieną vertina kaip dovaną. Moteris dar ir šiandien aiškiai pamena, kaip prieš penkerius metus apsivertė jos dukros Ingos gyvenimas. Mergaitei vis sloguojant ir kosėjant niekas negalėjo tikėtis, kad tikroji negalavimų priežastis – širdies nepakankamumas, dėl kurio išsivystė ir plaučių hipertenzija. Medikai prognozavo, kad I.Kripaitei teks persodinti ir širdį, ir plaučius, tačiau tai padaryti praktiškai būtų neįmanoma. Laimei, prie I.Kripaitės širdies prijungus dirbtinį kairįjį skilvelį, susinormalizavo ir plaučių bei kitų organų veikla. Tačiau po dirbtinio skilvelio prijungimo operacijos mergaitę dvi savaites buvo ištikusi koma, vėliau sekė keturi insultai. I. Kripaitė ne tik nebemokėjo vaikščioti, kalbėti, bet nebepažino net savo artimųjų. „Matyt, iš prigimties esu kovotoja. Tačiau kitokia ir negalėčiau būti. Nors ir apninka nesibaigiantys klausimai, kodėl mano šeimą, mano vaiką užlupo tokios bėdos, tačiau negalima nuleisti rankų – reikia eiti iki galo”,- kalbėjo I.Kripienė, kuriai didžiausi stiprybės šaltiniai – šeima ir Dievas. Nesusitaiko su vaiko mirtimi Klaipėdos universitetinės ligoninės vaikų kardiologė Aldona Bartkevičienė teigė, kad rasti širdies donorą vaikui yra sudėtingiau negu suaugusiam žmogui. Ne tik todėl, kad donoras turi būti taip pat vaikas arba jauno amžiaus, būti panašaus kūno svorio, atitikti kitus medicininius parametrus. „Net tada, kai vaikas jau merdi, tėvai dažnai nesutinka paaukoti jo organų. Tėvai besąlygiškai tiki, kad vaikas atsigaus, ir nepraranda vilties iki paskutinės akimirkos,- sakė A.Bartkevičienė. – Tačiau medikai privalo tik informuoti tėvus apie galimybę paaukoti mirštančio vaiko širdį, tačiau daryti spaudimo jie negali.“ A.Bartkevičienei teko susidurti su dviem atvejais, kai tėvams reikėjo apsispręsti, ar paaukoti merdinčio vaiko širdį: vieni tėvai sutiko, kiti – ne. Sutrikimai diagnozuojami vis dažniau A.Bartkevičienė paaiškino, kad širdies transplantacija yra kraštutinė priemonė, gydant vaiką nuo širdies ydų, ir taikoma tik tada, kai chirurgininės operacijos nebegali padėti. Tačiau dalis širdies sutrikimų yra besimptomiai ir žmogus nė nenumano jų turįs. „Esama širdies sutrikimų, kurių ir nereikia gydyti, tačiau nuolat stebima žmogaus sveikatos būklė. Yra ir tokių širdies sutrikimų, kuriuos vaikai tiesiog „išauga“,- pasakojo A.Bartkevičienė. Jos teigimu, širdies sutrikimai vaikams diagnozuojami vis dažniau. Anot gydytojos, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, atsirandančius sutrikus širdies veiklai: vaikas dūsta, mėlynuoja, jį kamuoja netolygus širdies ritmas, jis greičiau pavargsta net ir nuo nedidelio fizinio krūvio, nenori žaisti, pernelyg greitai auga svoris. Klaipėdos universitetinės ligoninės vaikų kardiologė A. Bartkevičienė pasidžiaugė į Vaiko širdies asociaciją susibūrusių šeimų iniciatyva. „Savo pacientams patariame kreiptis į šią asociaciją, nes ji yra ne tik stiprus psichologinis ramstis. Čia jie gali gauti ir visą reikalingą informaciją, suprantama kalba paaiškinami medicinos dalykai. Juokaujame, kad dabar kalbamės su jau protingu pacientu, kuris yra apsiskaitęs, žino naujausią informaciją“ ,- kalbėjo A.Bartkevičienė. Išreiškė solidarumą „Ačiū tau, donore, už vaiko širdies plakimą“ – taip projektą, kuriuo siekta propaguoti donorystės misiją ir pagerbti donorus, padėkoti jų artimiesiems ir medikams, pavadino Vaiko širdies asociacija. Jos duomenimis, kasmet Lietuvoje gimsta apie 300 kūdikių su sunkesne ar lengvesne širdies yda. Daugelis jų sėkmingai operuojami ir gyvena visavertį gyvenimą. Šiuo metu mūsų šalyje keturiems vaikams persodinta širdis, dar devyni laukia donoro. „Norėjome solidarizuotis su šiomis šeimomis,- apie projektą pasakojo Vaiko širdies asociacijos prezidentė Daiva Jonauskienė. – Norime, kad mūsų vaikai svajotų taip pat, kaip kiti vaikai, o noras išgyventi nebūtų vienintelis troškimas.“ Vaiko širdies asociacija subūrė šeimas, auginančias širdies ydas turinčias šeimas, o birželį jas buvo sukvietusi į stovyklą „Vaiko širdies padėka“. Joje apsilankę Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai visus kvietė pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti.
|
|
