|
|
|
Vaineikių girininkijos siekis – ateičiai palikti vertingesnius miškus
„Kitoms kartoms paliksime kur kas geresnės kokybės miškus, negu mes iškirtome: drebulynus keičiame drėgnų vietovių nebijančiais, bet vertingesniais medžiais – eglėmis, pušimis, juodalksniais, o beržai atsisėja patys“,- tvirtino Vaineikių girininkijos girininkas Skirmuntas Maštaras, kurio šiuo metu didžiausias rūpestis ir yra prasidėję miško kirtaviečių atsodinimo darbai.
Pasak S.Maštaro, šiuo metu nutraukti miško kirtimo darbai ir dabar visos jėgos skiriamos miškui atkurti – planuojama, kad per tris savaites pavyks jaunuolynais apsodinti daugiau negu 30 biržių, kurių bendras plotas – 45,7 ha. Tuo pat metu miškininkai ir papildo miško želdinius – anksčiau pasodintus, tačiau neprigijusius ar nunykusius medelius pakeičia naujais sodinukais. Pagamina daugiausiai medienos „Daug kertame, todėl daug tenka ir sodinti“,- teigė S.Maštaras, vadovaujantis vienai didžiausių girininkijų Kretingos miškų urėdijoje. Miškovežiai į Vaineikių girininkiją važiuoja bene kasdien – būtent čia paruošiama daugiausiai medienos: per šiuos metus jos planuojama pagaminti 15 tūkst. 656 kub. m, o tai sudarytų 17 proc. visos urėdijos pagaminamos medienos. „Daugiausiai kertame drebulių – per šiuos metus jų ketiname paruošti 4 tūkst. 729 kub.m, arba 60 proc. visos urėdijos drebulių,- kalbėjo S.Maštaras. – Drebulių turime daug, nes šie medžiai mėgsta įmirkusias vietas, o mūsų girininkijos miškuose yra Akmenos upės aukštupys, būtent čia maži upeliai suneša vandenį.“ Darbo – vis daugiau „Kuo toliau, tuo darbo krūvis vis didesnis. Gyvenimo tempas greitėja ir miške“,- tvirtino S.Maštaras, turintis beveik 40 metų miškininko darbo patirtį.
Vaineikių girininkijos plotas ir darbo apimtys dar labiau padidėjo, kai prieš ketverius metus prie jos buvo prijungta dalis buvusios Kūlupėnų girininkijos ploto. Kita šios girininkijos dalis, esanti kitapus miškų masyvus kertančių geležinkelio bėgių, buvo prijungta prie Kartenos girininkijos. Po šios pertvarkos ilgametis Kūlupėnų girininkijos girininkas S.Maštaras buvo perkeltas į Vaineikių girininkiją ir dabar vadovauja keturių žmonių kolektyvui – pavaduotojams Aleksandrai Venslovaitei ir Vaidotui Alseikai bei eiguliams Gintautas Bruniui ir Valdui Jundului. Pasak S.Maštaro, Vaineikių girininkija neturi nė vieno darbininko, o miško darbus jau keletą metų patiki rangovams – bendrovei „ErVika“, su kuria yra pasirašyta sutartis. Miškininko darbas – be pabaigos S.Maštaro žodžiais, miškininko darbas niekuomet nesibaigia: jis be pradžios ir pabaigos, o darbo rezultatais bus galima pasidžiaugti tik po keliasdešimt metų. „Pastebiu, kaip paūgėja medžiai ir miškas palengva keičiasi. Nors ir numatome miško perspektyvą, tačiau pats miškininkas savo darbo vaisių niekuomet nepamatys, o juos vertinti galės tik anūkai, ir tie – gerokai senstelėję,- nusišypsojo S.Maštaras. – Juk eglei subręsti reikia ne mažiau 71 metų, beržui – 61 metų, o drebulei – 41 metų. Tačiau mes drebules kertame dar brandesnes – panašaus amžiaus kaip ir egles“. Apsidrausdami, kad nukirsta mediena nesupūtų, miškininkai neskaičiuoja darbo valandų – jei reikia triūsia ir savaitgaliais. Savo eilės laukia ir šiuo metu girininkijos keturiuose sandėliuose į krūvas suguldytos skirtingos rūšies ir kokybės mediena – eglės, beržo, juodalksnio, o daugiausiai – drebulės. Pasak S.Maštaro, intensyvus darbas girininkijos miškuose padeda apsisaugoti ir nuo miško vagių, kurie ypač į Kretingos miškų urėdijos plotus buvo įsisukę šią žiemą. „Vagims būtų sunku prisitaikyti prie mūsų kintančio darbo grafiko. Tačiau padėtį vis tiek stebime ir savo medieną paženkliname, kad vagystės atveju ją galėtume atpažinti,- kalbėjo S.Maštaras. – Šią žiemą nustatėme tik penkis pažeidimus dėl miško kirtimo – pažeidėjai buvo išaiškinti ir nubausti administracine tvarka.“ Grybautojai gyvačių nesibaimina Drėgni, nuobodoko landšafto Vaineikių girininkijos miškai netapo poilsiautojų mėgstama vieta, tačiau kasmet čia būriais traukia grybautojai. „Grybų pilna, nors dalgiu pjauk: raudonikiai, lepšiai, baravykai, voveraitės – o kitų mes nė nerenkame“- tvirtino S.Maštaras. Dėl rudens gėrybių grybautojai nesibaimina nė gyvačių, kurių gausu įmirkusiuose Vaineikių girininkijos miškuose. Manoma, kad dėl jų – žemaičiai gyvates vadina kirminais – ir grafo Tiškevičiaus medžiotojų namelis buvo pavadintas Kirmindvariu. O vėliau šio namelio vietoje įsikūrė Vaineikių girininkija. „Esu sutikęs trijų skirtingų spalvų angį. Girdėjau, kad miške yra ir žalčių, tačiau pats jų nesu matęs“,- sakė S.Maštaras, patvirtinęs, kad dėl šlapių miškų visų pirmiausia ir buvo numelioruota buvusioji Kūlupėnų girininkija. Peri ir juodieji gandrai Ne mažiau negu grybautojus Vaineikių girininkijos miškai vilioja ir medžiotojus. „Miškuose daug lapuočių, o jie žvėrims yra pagrindinis pašaras. Žvėrims čia patinka – miškų masyvai kompaktiškai išsidėstę, jų ramybės netrikdo poilsiautojai“,- sakė S.Maštaras, kuris ir pats jau trisdešimt metų yra medžiotojas, dviejų medžiotojų klubų – „Briedis“ ir „Miškininkas“ – narys. Vaineikių girininkijos miškuose yra ne tik tauriųjų elnių, stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų – bet ir keletas baltųjų kiškių, pasitaiko net ir vienas kitas vilkas. Peri ir reti juodieji gandrai, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Dirbti grįžo į tėvo gimtinę „Nė dienos nesu dirbęs kito darbo, galima sakyti „apsiženijau“ su girininkija“,- juokavo 59 metų S.Maštaras, kuris dirbti į Kretingos rajoną, savo tėvo gimtinę, atvyko 1973 metais, vos pabaigęs Žemės ūkio akademiją. S.Maštaras, nors jis gimė ir užaugo Kaune, mūsų kraštuose nesijautė svetimas – būdamas vaikas jis kasmet vasarodavo Raguviškiuose, kur išmoko ir žemaičių tarmę. Nors jo tėvas buvo chirurgas, o motina – vidaus ligų gydytoja, abu dėstė ir Medicinos akademijoje, tačiau sūnų nuo medicinos atkalbėjo. “Būdamas mediku, būčiau galėjęs atsiremti į tėvų patirtį, o miškininkystėje kelius turėjau prasiskinti pats“, - sakė girininkas S.Maštaras.
|
|
