Raguviškių gyventojai jau turi įvardintas gatves

Raguviškiai – sena gyvenvietė, įsikūrusi prie vienos įspūdingiausių Žemaitijos upių – Minijos, jos raguvoje. Manoma, jog nuo to kilęs ir kaimo pavadinimas. Nuo Kretingos ligi Raguviškių – vos 8 km, tačiau kasdien į darbus per asfalto likučius ir duobes važiuojantys gyventojai, valdžiai vis žadant sutvarkyti kelią, apsišarvavę geležine kantrybe. Todėl šį pavasarį gyvenvietėje jie patys įsivedė bent gatvių pavadinimus.

Gatvėms - medžių vardai

Pasidžiaugęs, kad Raguviškiuose jau įvesti gatvių pavadinimai, seniūnas Povilas Šližius viliasi šiemet sutvarkysiant ir kelią.

Raguviškiuose bus 15 gatvių, kurios jau įregistruotos adresų registre. Kai kurių jų pavadinimai – S. Riaukos ir N. Dariūtės - primins čia gyvenusias asmenybes: Steigiamojo Seimo narį, visuomenės veikėją Sikstą Riauką bei legendinio lakūno Stepono Dariaus dukterį Nijolę Dariūtę. Kitoms gatvėms suteikti medžių vardai – Liepų, Klevų, Eglių – arba gamtiniai pavadinimai: Sparno, Kalno, Miško, Pirties, Sodybų, Lauko. Yra dar Žalgirio, Mišučių ir Naujakurių gatvės.

Žalgirio seniūnijos seniūno Povilo Šližiaus teigimu, pavadinimus pasiūlė ir išsirinko patys gyventojai. Joms jau pagamintos lentelės, kurios netrukus bus pritvirtintos.

Nors ne vienas sutiktas raguviškietis tvirtino nebetikįs šį pavasarį vėl paskleista žinia, kad pagaliau yra gauti pinigai sutvarkyti kelią ligi Kretingos ir kad darbai jau prasidėjo. Daug metų žadėjo, bet jei „nepramušė“ net Seime buvęs baubliškis Virginijus Domarkas, tai sunkmečiu visos viltys „apsamanojo“, sakė žmonės. Kelią vis lopo ir lopo, nebent vėl tik palopys – kiek lėšų jau sudėta, svarstė jie. Arba pradės darbus ir pritrūks pinigų jiems užbaigti, kaip jau atsitiko ne su vienu objektu Kretingoje.

Tačiau Kretingos kelių tarnybos vadovas Artūras Meškys P.Šližiui pažadėjo, jog jau pradėti kelio atnaujinimo darbai bus užbaigti dar šį rudenį.

Minijos pakrantėse – vien šiukšlės

Ištvinusi Minija šiemet bėdų seniūnijos žmonėms nepridarė: pakilęs vanduo laikėsi 3-4 dienas, kažkiek buvo apsėmę Budrių kelią.

Palei Raguviškių gyvenvietę pratekančios Minijos pakrančių valstybinės žemės plotuose nuo seno išlikę du paplūdimiai, - specialiai įrengtų poilsiaviečių čia nėra. „Buvo planuota įrengti baidarių sustojimo vietą, tačiau tai ir liko planuose. Dabar gi praplaukia aibės turistų, o mums lieka tik kalnai šiukšlių“, - sakė P.Šližius.

Anot jo, seniūnijos žmonės šiemet dalyvaus visuotinėje švarinimosi akcijoje „Darom“: jie bursis į 6 grupes ir tvarkys savo kaimus. Grupėms vadovaus seniūnaičiai: Raguviškiuose – Daiva Dirmeitienė, Baubliuose – Ona Navajauskienė, Jokūbave – Viktoras Kairys, Valėnuose – Giedrė Paulauskienė, Dupulčiuose – Saulius Budrys, Budriuose – Janina Lukauskienė. Mikoliškiuose talką organizuoja girininkas Romas Mažonas.

Turi savų įžymybių

Raguviškiai – geografine ir tiesiogine prasme yra seniūnijos centras, čia įsikūrusi Žalgirio seniūnijos administracija. Ir sovietmečiu Raguviškiai buvo apylinkės centras, jungęs tris ūkius – „Jaunosios gvardijos“, Jokūbavo ir Sodininkystės.

Minijos slėniai traukė naujakurius prieš kelis dešimtmečius, tebetraukia ir dabar. Nuotraukoje – Janina Šimkuvienė.

Kaime šiandien po vienu stogu veikia: seniūnija, kultūros centro filialas, biblioteka. Raguviškiai turi dvi parduotuves. Prieš porą metų dar gyvavusi pradinė mokykla – uždaryta, į miesto mokyklas vaikus vežioja geltonasis autobusas.

Pakalbinti Raguviškių žmonės atviravo nesą aktyvūs, o pernai žiemop susikūrusi bendruomenė, kuriai vadovauti ėmėsi Audronė Miliuvienė, - sunkiai išjudinama. Gal todėl, kad jaunoji karta išsivažinėjo, o senieji nebenorį beiti į žmones – rūpi namai, daržai, pasisvečiuoti atvažiuojantys anūkai.

Senesni kaimo žmonės pasiskundė, jog sekmadieniais jų net ligi Kretingos bažnyčios nenuveža „mikruškės“ – panaikino jų reisus.

Į ištuštėjusias raguviškiečių sodybas keliasi kaimo ramybę ir gamtą mėgstantys naujakuriai. Raguviškiai turi ir savų įžymybių: prieš kelerius metus čia apsigyveno garsusis Lietuvos skrabalininkas Raimundas Šilinskas. Raguviškius garsina ir keramikė Virginija Barzdžiuvienė. Vasaromis čia įsikuria praeityje garsus estradinio ansamblio „Nerija“ muzikantas Antanas Čapas.

Čia veikia ir kelios verslo įmonės – Virginijaus Brazausko keramikos gaminių ir Edvardo Česnako medienos apdirbimo įmonės bei tarptautinė krovinių pervežimo įmonė „Vlantana“, turinti per 110 sunkiasvorių vilkikų.

Išardyta mokykla – pakirstos šaknys

Senieji kaimo gyventojai – Janina Šimkuvienė, Janina Aldona ir Antanas Atai, Sofija Ruginienė – prisimena Raguviškių kaimą sovietmečiu buvus labai aktyvų ir veiklų.

Ilgametei pedagogei Janinai Aldonai Atienei skaudu dėl uždarytos kaimo mokyklos: abėcėlę vaikas turėtų išmokti namuose, įsitikinusi ji.

Ilgametė Raguviškių kaimo pradinių klasių mokytoja J.A.Atienė atmena, kaip po sunkių darbų žmonės rinkdavosi į repeticijas, rengdavo kaimo vaidinimus. „Buvome pastatę netgi tokius spektaklius, kaip Vytauto Petkevičiaus „Vandens lelija“, Kazio Sajos „Šeškai“. Į juos sueidavo žmonės net iš dabar jau melioracijos nukeltų kaimų – Būdviečių, Mišučių, Laumalių. Žmonės norėdavo bendrauti, ne taip, kaip yra šiandien“, - kalbėjo buvusi pedagogė.

Ji turi savo nuomonę ir apie uždarytą Raguviškių septynmetę, vėliau - pradinę mokyklą. „Aš manau, kad abėcėlę visgi reikia išmokti namuose. Sakoma, kad tėviškę pažinsi nuo savo kiemo, savų namų. Dabar gi išveža pradinukus, todėl užaugę jie ir bėga iš savo kaimo, nuo savo ištakų“, - įsitikinusi mokytoja.

„Dešimtmečiais statėmės namus, tikėjome, kad po vienu stogu įsikursime ir patys, ir vaikai su šeimomis. Dabar gi mūrai stovi, neįmanoma jų pabaigti įrengti. Gerai, kad nors mūsiškiai vaikai po užsienius neišsilakstė, - priprašėme juos čia sugrįžti gyventi“, - atviravo J.Šimkuvienė.

Sename name – penkios kartos

Raguviškių kaimo prieigose remontuojamas raudonstogis namas nepatrauktų dėmesio, jei - ne viena svarbi detalė, kad jame kuriasi jau penktoji giminės karta.

Raguviškių kaimo senbuvė Sofija Ruginienė mena nostalgišką savo jaunystės paminijų romantiką.

Iš šios sodybos kilusi 64-erių S.Ruginienė atmena čia buvus savo senelės Kotrynos Kupšytės tėviškę. Jai nutekėjus, sodyboje gyventi liko brolis Pranciškus Kupšys. Po to apsigyveno Sofijos tėvai Ona ir Antanas Miliai, juos pakeitė Sofijos šeima, - dabar čia kuriasi jos vaikai.

Raguviškiuose prabėgo Sofijos vaikystės ir jaunystės laikas. Ji dirbo ūkio kasininke.„Sykį buvau pabėgusi į Krymą: ten – gražu. Bet po pusmečio sugrįžus, paminijai man pasirodė gražesni, negu kalvoti toliai. Pamenu, bėgdavome akmenuotais laukais per Maštarų kiemą senojo tilto link, žvelgdavome į Minijos vandenis, jos tyškančius verpetus. Dieve, kaip čia buvo gražu kažkada, - jausmingus prisiminimus iškėlė S.Ruginienė. - Ėjome į senąją Raguviškių mokyklą, - ji dar tebestovi priešais buvusias ūkio dirbtuves. Ten, kur prie pirties šiandien stovi koplytėlė, tryško šaltinis. Žmonės tikėjo, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Bet melioracija sunaikino šaltinį, sunaikino tai, kas žmonėms buvo šventa.“

Keičiasi raguviškiečių kartos. Kaimo vyrams šiandien nėra darbo: šie stoviniuoja prie parduotuvės, ir žmonės juokauja, jog ten atsidarė nauja darbo birža.

Anot Sofijos, Raguviškiai nebetenka pirmykštės savo dvasios ir spalvų. Vyresniesiems lieka tik gimtinės nostalgija ir savo vandenis, tarsi žmogaus gyvenimo metus, plukdanti Minija.

• Rašyti komentarą (7)