|
|
|
Auksinių rankų muzikantui nėra neįveikiamų darbų
„Jei ką nors suskausta ir imu guostis, kiti žmonės man primena – pasižiūrėk į pasą, jei pamiršai, kiek metų“,- juokėsi 80 metų salantiškis Stanislovas Gailius, kuriam ir jaunesni galėtų pavydėti energijos, guvumo ir sumanumo. Atrodo, kad nėra darbo, kurio vyras negalėtų išmokti – nesvarbu, ar reiktų pasigaminti būgną, ar suverpti siūlus.
Nors S.Gailius su šeima daugiau negu 40 metų gyvena Salantų mieste, tačiau jis kasdien apsilanko savo tėviškėje – Gargždelės kaime. „Seniau šis kaimas vadinosi Perkūnkaimiu. Tėvas pasakojo, kad vieta gavo tokį pavadinimą, nes kartą trenkęs žaibas sudegino vieną dvaro daržinę, kuri stovėjo ne taip toli Orvydų sodybos. Nežinau, kaip atsitiko, kad kaimas vėliau pavadintas Gargždele. Gal gerai būtų tą senąjį pavadinimą sugrąžinti“,- svarstė S.Gailius. Gargždelės kaime esančią sodybą, kuriai – beveik šimtas metų, S. Gailius paveldėjo iš savo tėvo ir jau perdavė savo sūnui Romualdui. „Dabar esu įnamis“,- iš savęs švelniai pasišaipo pašnekovas, kuriam iki skausmo pažįstami menkiausi sodybos kampai: juk čia prabėgo jo vaikystė. S.Gailiaus tėvonija, nors joje žmonės nuolat ir negyvena, - pilna gyvybės: ganosi arklys su kumele, iš aplinkinių pievų į avilius medų neša penkios bičių šeimos, kieme šeimininkus ir užklydėlius pasitinka du šunys. Staklės ūžė paromis Prieš dvi dešimtis metų šioje sodyboje dūzgė ir visas siūlų fabrikas – S.Gailiaus tikinimu, dabar tyloje paskendusios šimtametės staklės dar ir šiandien puikiai veiktų. „Staklės dirbdavo paromis – žmonėms tekdavo mėnesį laukti eilės. Vilnas pas mus žmonės atveždavo ir iš Tauragės, Kauno, Ariogalos – mat didmiesčiuose verpyklos būdavo dar labiau apkrautos darbu. O kartą suverpti beveik toną vilnos net iš Vokietijos pas mus atvežė toks vokietis,- anuos laikus prisiminė S.Gailius. – Numaniau, kad iš vilnų verpti siūlus bus geras verslas, todėl ir stakles parsivežiau iš Rygos. Kol jas radau, dvi savaites pravažinėjau po Latviją ir Estiją, o per kelionę miegojau mašinoje. Nors tuomet širdyje ir buvo kilusi abejonė, ar tikrai pavyks gauti stakles, bet buvau užsibrėžęs jas nors ir iš po žemių iškasti.“ Stakles atiduotų muziejui S.Gailius pasakojo, kad dauguma jo klientų būdavę turgaus prekeiviai, o dažnas jų suverptus siūlus veždavo parduoti į Rusiją. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išretėjo ir S.Gailiaus klientų gretos, todėl teko uždaryti verpyklą, kurioje stovėjo trys karšimo, dvi verpimo ir viena siūlų dvejinimo mašina. Anot S.Gailiaus, šiandien užsiimti siūlų verpimu nebeapsimokėtų – reikalingos investicijos, pernelyg brangiai kainuojanti ir elektra, kuria turi būti šildomos patalpos. „Viduje turi būti ne mažiau 18 laipsnių šilumos, nes kitaip vilna „nepasiduoda“,- darbo subtilybėmis pasidalino S.Gailius, kuris šiuo metu svarsto: galbūt šimtametės staklės praverstų kokiam nors muziejui. Viską galima išmokti „O ko čia nemokėti?“- nustebo S.Gailius, paklaustas, kur įgijo žinių, reikalingų bent keliais amatais verstis. S.Gailiui sekėsi viskas – iki užsiimdamas siūlų verpimu jis keletą metų vertėsi iš Karelijos akmens gamindamas antkapius, paminklines lentas. S.Gailius, prieš tai 8 metus dirbęs ugniagesiu, ir į šią sritį buvo pasinėręs ryžtingai – savo rankomis pasigamino naujam amatui reikalingus įrankius. Juos tebeturi ir šiandien. Tačiau daugiausia gyvenimo S.Gailius praleido už sunkvežimio vairo – 1952 metais įgytos teisės pažymi, kad jis gali vairuoti visų kategorijų transportą. S.Gailius pasakojo, kad ir dirbant vairuotoju Melioracijos statybos valdyboje, jam pravertęs aštrus protas ir darbščios rankos – pavyzdžiui, iš „nurašyto“ sunkvežimio dalių pasigaminęs patvaresnę priekabą jis galėdavo vežti sunkesnius krovinius ir taip užsidirbti sotesnį duonos kąsnį. Vadovybė neabejodavo ir S.Gailiaus mokėjimu bendrauti – egzistuojant nerašytoms „blatų“ taisyklėms, vyrui visgi pavykdavo parvežti melioracijos darbams reikalingų įrengimų, kuriuos gauti būdavo sudėtinga. Pats pasigamino būgną „Pirmiausia – žmona, o antroje vietoje – muzika“,- į klausimą, kas teikia didžiausią džiaugsmą gyvenime, atsakė S.Gailius, sutuoktinę Aldoną meiliai vadinantis savo karaliene. Prieš 45 metus šeimą sukūręs S.Gailius užaugino sūnų ir dukrą, kurie jam jau padovanojo keturis anūkus. Negali S.Gailius nesidžiaugti ir muzika, kuri jį lydėjo nuo mažumės – matyt, šį pomėgį, kaip ir savo vardą, bus paveldėjęs iš savo tėvo, mėgusio groti akordeonu. Pašnekovas pamena, kaip tėvas jam nupirko ir pirmąjį instrumentą – koncertiną. „Tuomet akordeonų būdavo vos keli, o koncertinų – daug. Dabar gi – atvirkščiai“,- tvirtino S.Gailius, rankose laikydamas bene 80 metų koncertiną, pirktą iš muzikanto Telšių rajone. Natų nepažįstantis, tačiau savarankiškai groti išmokęs S.Gailius nuo jaunystės savo melodijomis daugiausiai linksmindavo vietinius. O kai pradėjo kviesti į tolimesnius rajonus, S.Gailius, būdamas septyniolikmetis, pats pasigamino ir būgną, kad galėtų koja mušti ritmą. Šis būgnas, kiek paremontuotas, dar ir dabar S.Gailių lydi į koncertus. Bet labiausiai S. Gailiui įsimintini pasirodymai su salantiškių kapela, kurioje, vadovaujant šviesaus atminimo Romui Girskiui, grojo bent 12 vyrų. „Grodamas su kapela, turi turėti galvą, atsiminti melodiją, o kai groji vienas – kaip tik nori blūdyk ir maišyk, tik svarbu iš polkos ar valso ritmo neišeiti“,- linksmai pasakojo S.Gailius, kuris dabar per koncertus dažniausiai pasirodo vienas.
|
|
