Ilgaamžiškumo raktas – sunkus darbas ir kaimiškas maistas

Prieš šventes Lazdininkų bendruomenės atstovai Vanda Šimkuvienė ir Raimondas Grabys su velykiniais lauknešėliais aplankė ilgaamžius savo kaimo gyventojus: 96-erių Liudviką Galdikienę, 94-erių Petronėlę Maksvytaitę ir Valeriją Galdikienę bei 92-jų Algirdą Pupliauskį.

Šventinėmis nuotaikomis jau gyvenantys senoliai svarstė, ar jų ilgo gyvenimo raktas nebūsiąs jaunystėje dirbtas sunkus fizinis darbas ir kuklus maistas - juoda duona bei lašiniai.

Senolis tebevairuoja mazdą

Pats guviausias ir energingiausias iš Lazdininkų senolių, judrumu pralenkiantis net dažną septyniasdešimtmetį, A.Pupliauskis dar sėda už savo mazdos vairo. „50 metų gyvenau su žmona, tiek metų vairuoju ir mašiną. Tai - dvi mano mylimosios. 50 ir 50 - lygu šimtui. Gal ir bus skirta sulaukti šitiek metų?“ - juokavo vyras.

Ir 92-jų sulaukęs Liudvikas Pupliauskis dar neatsisveikino su savo mazda.

Sulauktų tikrai, įsitikinęs, jei šiandien nebūtų vienišas. Dabar gi jam – labai liūdna, nes našlys yra ketvirtus metus. Nors pas jį į namus ateina socialinė darbuotoja – apkuopia, paruošia valgį, bet vakarai prailgsta. „Galėčiau ir pats savimi pasirūpinti, - esu sveikas, bet pagal amžių priklauso mane prižiūrėti, tegul ir rūpinasi“, - samprotavo jis.

Algirdas su žmona Ona užaugino du jos vaikus: vienas jau miręs, kitas atvažiuoja jį aplankyti.

Anot jo, vienišoms moterims – lengviau: jos pačios valgį pasigamina. O vieni likę vyrai nebent tik išgerti linkę. Tačiau jis nuo pensijos pradžios su „šnapše“ sakė išvis nebedraugaująs. Nes turįs automobilį, o prie vairo, kaip žinia, privaląs sėsti blaivus. O ir sveikatą tausojantis – va, ir anądien važiavęs į ambulatoriją profilaktiškai pasitikrinti, nors ligų, sakė, neieškąs. Toli nebevažiuojąs – tik ligi Darbėnų.

„Greičio nemėgstu: važiuoju „ant“ 30-40 kilometrų. O kad ir įsibėgėti nėra kur – čia pat pervaža. Pastebėjau, kad prie jos ir „blatniakai“ dabar jau sustoja“, - guviai kalbėjo senolis.

Senolis prisipažino vairuojąs su galioti pasibaigusiu vairuotojo pažymėjimu. „Anūkas nuvažiavo į Klaipėdą pas Kelių policijos viršininką pratęsti mano teises, bet jam pasakė: jei gerai mato ir girdi, tegul vairuoja - teisių jam nebereikia. Kartais mane sustabdo policija, parodau senas teises, pasakau, kad gerai matau ir girdžiu, mane ir paleidžia“, - tvirtino jis.

Vyras sakė „drožiąs“ jau ketvirtą mašiną: turėjęs tris moskvičius ir tik šią – japonišką. „Su aštuntu moskvičiuku dvidešimt metų važiavau, - tvirta mašina buvo. Su žmona pusę Lietuvos apvažiavom. Ir dar anūkui atidaviau. O japoniška mazda tik kelionėms į Darbėnus ir tetinka: tuoj genda – pinigus kišk. Japoniškos mašinos yra geros, bet jei nusiperki už 5-6 tūkstančius, nieko kito ir nesitikėk - tik vargą ir tenusiperki“, - kalbos apie automobilius vis nenutraukė senolis.

Nepažino ligoninių skonio

Jau 35 metus pas dukterėčią Stanislavą Radvilavičienę gyvenanti P.Maksvytaitė įsitikinusi, jog ilgas jos gyvenimas yra užkoduotas giminėje. Ji kilusi iš Kumpikų, iš itin gausios – 15 vaikų – šeimos, kurioje užaugo tik 9–iese. Dabar belikę trise – ji ir dar dvi seserys. Vyriausioji, 96-erių, Stanislava Jautakienė tebegyvena Įpiltyje. Gargžduose gyvenanti kita sesuo Magdalena Ramonienė sulaukė 87-erių.

Petronėlė Maksvytaitė mano, kad ilgas žmogaus amžius „eina“ per visą jos giminę.

Petronėlės tėvai – taip pat ilgaamžiai: tėvas Pranas mirė sulaukęs 88-erių, o motina Ona – net 96-erių. Jai buvo lemta ir nukaršinti savo tėvus: „Tėvai neleido tekėti. Praėjo jaunystė, kaip tai vištai perekšlei – praėjo ir laikas „ženytis“, - atviravo moteris.

Jos tėvai buvo ūkininkai, turėjo 30 ha žemės, bet darbininkų nesamdė. Visus darbus dirbo patys: dieną triūsė laukuose, prie gyvulių, naktimis kūlė, linus mynė. „Vos sudedi bluostą kelioms valandoms – ir jau šoki ant kojų. Be proto miego norėdavosi. Bet jaunystėje suspėji viską – dar ir į šokius nulėkdavome“, - prisiminė senolė.

Anot jos, dar žmonės serga todėl, kad mažai fizinio darbo bedirba: „Visokių mašinų atsirado, bet ne mažiau – ir ligų“, - įsitikinusi ji. Pati ji nežino nei ligoninių, nei adatų skonio. „Niekaip nepavyko Petronėlės rimtai susargdinti ir gydyti, - tik sykį teleidau gliukozę, - pajuokavo kaimo žmonių daktarėle vadinama patronažinė sesuo V.Šimkuvienė. – Ir dabar ji tik laukia, kada braškės išlįs, kada galės kiemą pašluoti“.

Skaito be akinių

Vienmetė su Petronėle - ir jos kaimynė Valerija Galdikienė. 94-erių moteris taip pat jaučiasi sveika, - ji skundžiasi tik sąnarių liga, kuri išsukinėjo rankų pirštus.

Įteikdama lauknešėlį, Vanda Šimkuvienė (kairėje) pasidžiaugė ypatinga 94-erių Valerijos Galdikienės sveikata.

„Jos organizmas – labai stiprus. Prieš 7 metus Valerijai lūžo klubikaulis, bet kaulas kuo puikiausiai sugijo. Dabar ji vaikšto net be lazdos. Į gydytojus irgi tesikreipė dėl traumos, ligi tol nebuvo nė buvusi“, - senolės sveikata pasidžiaugė V.Šimkuvienė.

Senolė dar ir pietus vienturtės dukters Valerijos šeimai išverda, talkina namų ruošoje. Maldaknygę skaito be akinių: „Vyro akinius duktė pasiėmė, nes man jų nė dabar nereikia“, - sakė senolė, našle tapusi prieš 24 metus.

Pati ji augo gausioje šeimoje: „jaunų dienų“ vaiką auginusi motina ištekėjo už našlio su penkiais vaikais, jiedu kartu dar sugyveno keturis vaikus, tarp jų – ir Valeriją. Moteris sakė nesijautusi mylima, todėl anksti išbėgusi pasisamdyti pas ūkininkus. „Nežinau ilgo gyvenimo paslapties, - jei Dievas laiko, ir gyvenu“, - teigė senolė.

Bendrauja su draugėmis iš praeities

“Daktarėle, žemelę mynioju jau kone 100 metų“, - nenuleisdama akių nuo V.Šimkuvienės, sunkiai žodžius rinko seniausia Lazdininkų gyventoja L.Galdikienė. Ji sunkiai bevaikšto, jai reikalinga nuolatinė artimųjų priežiūra, tačiau išsaugojo nuovoką ir itin gerą atmintį.

„Ji nenori savęs matyti ligotos, todėl prašo uždengti veidrodį, - apie odos ligos sužalotą veidą kalbėjo senolės duktė 70-metė Irena Grikšienė. – Bet likusi viena ji kalbasi su tuo veidrodžiu, mato jame savo mirusias drauges. Anądien sako joms: ką čia mes pletkus varinėjam, geriau pagiedokim Kalnus. Bet jei pamato, kad kažkas ją stebi, susidrovi ir liaujasi kalbėtis. Matyt, iš ilgesio ji išsigalvoja tokį bendravimo būdą“.

Jei ilgaamžė išgirsta, kad Lazdininkuose kas nors numirė, viena pati pašnibždomis iš senos maldaknygės atgieda Kalnus ir sukalba rožančių.

Anot dukters, ji moka dėkoti už kiekvieną pagalbą, nes pati nebegali nė apsirengti, moka džiaugtis kiekviena dovanėle ar parodytu dėmesiu.

Liudvika užaugino 8 vaikus, iš kurių penkis jau palaidojo. Kai pernai namiškiai šventė jos 95-ąjį gimtadienį, ji tikėjosi sulaukti 100 metų. „Paprašė svečiams nupirkti brendžio, „to skystalo šampano nereikia“, pasakė, nors pati jaunystėje per balius stipresnių gėrimų neragaudavo nė lašo“, - juokėsi duktė Irena.

L.Galdikienės giminėje ilgaamžių nebuvę. Ji kilusi iš keturių vaikų: sesuo mirė ankstyvoje jaunystėje, o brolis – dėl ligos.

• Rašyti komentarą (3)