Senovinius žaidimus žaidė ir suaugę vyrai

Kurmaičių kaimo senbuvis, čia gimęs, augęs ir praleidęs visą gyvenimą, 75-erių Stanislovas Montrimas šiandien yra tarsi vaikščiojantis etnokultūros lobynas. Vyras galėtų valandų valandas pasakoti apie kaimo papročius ir senovinius žaidimus, kuriuos jo vaikystėje bei jaunystėje mėgdavę žaisti net suaugę vyrai.

Stanislovas Montrimas senovinių žaidimų, kuriuos išsyk suprasti nėra paprasta, per šventes ketina pamokyti ir jaunuosius kurmaitiškius.

„Juk sekmadieniais nebūdavę ką veikti vyrams. Išeidavo į pievą ir žaisdavo „ožką“, o ant kelio – „tekinį“. Visi žaidimai būdavo „ant greičio“: reikėjo būti vikriam, staigiam, judriam. Nusiganę „ožkas“, vienas kitą iš nuovargio vos namo beparvesdavome“, - kalbėjo S.Montrimas.

Ožką vaizduodavo trikojis pagalys: vienas ją prižiūrėdavo, kad ši neišeitų iš nubrėžto rato, o kiti stengdavosi ją iš ten išdaužti. „Tekinį“ ridendavo specialiai išdrožtomis lazdomis.

Vyrai mėgdavę ir „kiaulę paganyti“. Reikėdavę pačiam iš naminės vilnos susivelti kamuoliuką, nes tais laikais kamuolio, kurį vadindavę pylineliu, neturėdavę. Išsikasdavę pievoje duobutes ir į jas varydavę tą „pylinelį“. Šis žaidimas, pagal Stanislovo pasakojimą ir pademonstruotus judesius, kažkuo primena garsųjį anglų golfą.

Merginos, mėtydamos stikliukus, šokinėdavo išbraižytus „kliasus“, panašiai dar kaip neseniai – „klases“.

Visų mėgstamas žaidimas buvęs „karas“: ant kelio išsirašydavę pasaulio šalių pavadinimus ir skelbdavę toms šalims karą. Vieni būdavo azijatai, kiti – afrikiečiai, treti – amerikiečiai ir pan. Paskelbus karą, visi bėgdavo užimti paminėtą šalį ir būtinai pasilenkus pasiimti žemės iš tos valstybės.

Kartais stebėti tų žaidimų, anot vyro, sueidavo visa soda, - taip buvo vadinamas kaimas.

„O kortos mūsų kaime atsirado tik tarybiniais laikais: po kaimą važinėdavo stribai, ir vyrai bijodavo net į lauką išeiti. Todėl pradėjo sėdinėti prie stalų su kortomis. Nebūdavo jokios „šnapšės“. Jei švęsdavo krikštynas ar vardines, atsinešdavo valstybinės buteliuką – 250 gramų talpos, ir jo užtekdavo visam vakarui, o dainų ir šokių tikrai netrūkdavo“, - kalbėjo vyras.

Anot jo, varyti naminę kaime nebuvę mados: iš vaikystės jis atmena įvykį, kai jo tėvai su visa gimine ėjo pasižiūrėti, kaip vieni pabandė tai padaryti. „Sugrįžę ilgai dalijosi įspūdžiais, kaip viskas atrodę: brogą katile reikėję ranka išmaišyti, kad ši neprisviltų. Iš dangčio vamzdžio burbuliuodavo į geldą palubėje, o iš kito jos galo, kur buvę prikrauta ledų, varvėjęs „samagonas“, - gerokai primityvius naminės varymo būdus, naudotus prieš karą, iš vaikystės pasakojimų įsiminė S.Montrimas.

• Rašyti komentarą (0)