Taikdarys pažino ne tik karą, bet ir kariaujančias tautas

Dvejus pastaruosius metus Klaipėdos karo prievolės centro Kretingos skyriui vadovavęs 38-erių kapitonas Antanas Kavaliauskas jau 19 metų dėvi kariškio uniformą – tiek laiko kūrėsi ir Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Pradėjęs nuo tuometinės Aukščiausiosios tarybos gynybos, karo meno jis mokėsi Danijoje ir JAV, vėliau keturiskart pabuvojo taikos palaikymo misijose Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove.

Traukė kariška romantika

Profesionalaus kariškio kelią pasirinkęs kapitonas Antanas Kavaliauskas įsitikinęs, kad ši nuo seno garbinga profesija ugdo pareigos jausmą, atsakomybę už savo šeimą, tarnybos draugus ir valstybę.

Per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius vilnietis abiturientas A.Kavaliauskas pirmąsyk pamatė vyrus, vilkinčius tuometinę lietuvišką - juodai žalią kariškio uniformą. „Nuėjau į Aukščiausiąją tarybą, susiradau vadą Rimantą Baltušį ir pasakiau, kad noriu stoti į Lietuvos kariuomenę. Jis man pasakė – pabaik mokyklą, tada ir ateik“, - prisiminė A.Kavaliauskas. - Tą pačią vasarą ir nuėjau. Kiti mano bendraamžiai atostogavo, o aš nusiskutau galvą ir - į kariuomenę. Tuo metu tarnauti atsikuriančios Lietuvos kariuomenėje buvo didelė garbė. O aš nuo vaikystės, kaip ir kiekvienas berniukas, svajojau būti kariu parašiutininku“.

Jo tarnyba prasidėjo Aukščiausiojoje taryboje: ligi rugpjūčio pučo teko budėti ir ginti Parlamentą, Ministrų tarybos ir KGB pastatus. Laisvalaikiu mokėsi karybos. „Kiti kariai jau buvo atitarnavę sovietų kariuomenėje, o aš atėjau „žalias“. Buvau pilnas romantikos, nejaučiau nei baimės, nei grėsmių“, - A.Kavaliauskas prisipažino, jog šiandien, būdamas profesionalus karys, savo tuometinius poelgius vertina kaip nutrūktgalvišką jaunystės polėkį.

Trūko ginklų: kas penktas turėjo „kalašnikovą“ ar medžioklinį šautuvą. Pagrindinis ginklas buvo „molotovo kokteilis“ – padegamasis benzino ir tepalo mišinys. Esant būtinybei, buvo įsakyta pirmiausia iš sovietinių kareivių atimti ginklą ir juo gintis.

„Dabar, žvelgiant iš karinės taktikos pozicijų, tai - ir juokinga, ir baisu“, - atviravo pašnekovas.

Po žudynių Medininkuose jam kartu su besikuriančios „Geležinio vilko“ brigados vyrais teko tris paras saugoti šį postą ir tikrinti pravažiuojančias mašinas. „Buvo tikrai baisu, nors jau turėjome automatus ir pistoletus. Slėgė nežinomybė: priedangos – jokios, vien pliki vagonėliai“, - prisiminė kariškis.

Taikdarių misija – neleisti kariauti

Per 20 Lietuvos kariuomenės kūrimosi metų A.Kavaliauskas patyrė įvairių reformų. „Reformos karinėje srityje tebevyksta ligi šiolei: tarkim, švietimas ir medicina daug perėmė iš sovietinės sistemos, o karinėje srityje viskas buvo nauja. Iš pradžių patirties sėmėmės iš artimiausių kaimynų, vėliau – iš NATO“, - kalbėjo A.Kavaliauskas.

A.Kavaliauskas pratybose JAV jūrų pėstininkų bazėje

1992 m. jis dalyvavo Nemirsetoje kuriant „Geležinio vilko“ batalioną ir užsitarnavo jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Po dvejų metų A.Kavaliauskas pareiškė norą dalyvauti Jungtinių tautų organizacijos taikos palaikymo misijoje Kroatijoje, į kurią pirmąkart įsijungė lietuviai. Vyko labai griežta atranka, - jam pasisekė. Psichologinio testo nepraėjo net kai kurie Afganistane atitarnavę kariai.

„Vyko karas su serbais. Atskraidino, susodino į sunkvežimius. Kilometrą teko eiti pėsčiomis. Galvojau, kur aš papuoliau: pakelėse – susprogdinta technika, sugriauti namai. „Bet juk savo noru atvykau, - sudraudžiau save“, - įspūdžius iš pirmosios misijos Kroatijoje, Kostanicos vietovėje, prisiminė A.Kavaliauskas.

JTO taisyklės buvusios labai griežtos: negalima buvo iššauti pirmam, o tik įspėti vietinį kovotoją. Net jei sužeidė draugą, jį taip pat tegalima buvo sužeisti. „Mūsų misija buvo ne kariauti, o stovėti tarp kariaujančių pusių ir neleisti joms kariauti“, - tvirtino pašnekovas.

Taikdarių misijos trunka po pusę metų.

1996 m. A.Kavaliauskas jau antrąkart išvyko į misijas Bosnijoje ir Hercegovinoje. Karių bazė įsikūrė Kraševe, netoli Dubajaus miesto. „Šią taikos palaikymo misiją vykdė NATO, todėl taisyklės jau buvo kitos: gresiant pavojui, galima buvo panaudoti ginklą, - sakė jis. - NATO taktika – propagandinis jėgos demonstravimas: ginklais ir technika buvo parodoma, kad neverta šokti prieš taikdarius“. Misijoje Kraševe A.Kavaliauskas, trūkstant karininkų, pasiliko antrąsyk.

Pavojingiausia - civilis priešas

Ketvirtą kartą taikdariu misijose A.Kavaliauskas tarnavo 2001 m. Kosove, Kačanik vietovėje. Ten vyko serbų ir albanų konfliktai: kaimas žudė kaimą, vyko vadinamieji etniniai valymai.

„Ten buvau vyriausiuoju Nacionalinių pajėgų vadovu: man nereikėjo dalyvauti operacijose, bet prisiimti atsakomybę už 30 žmonių būrį buvo dar sunkiau, negu į žygį eiti pačiam. Kai ginklą nukreipia į tave, tada ir pats gali ginklą panaudoti. Bet pasijauti bejėgis, kai į tave skrieja akmenys, plytos. Kai priešą matai – gerai, bet kai jis vaikšto tarp civilių, tai yra baisiausia“, - atviravo kariškis.

Per antrąją misiją jam teko patirti ir savo draugo Normando Valterio netektį, kai ekipažas užvažiavo ant minos. Jis buvo pirmasis taikdarių misijose žuvęs lietuvis. „Kasmet susirinkę mes, senieji draugai, aplankome jo kapą Šiauliuose“, - sakė kariškis.

Sykį Kosove būrys lietuvių ir danų papuolė į girtų serbų kovotojų pasalą: į juos iš visų pusių buvo nutaikyti ginklai. Laimei, A.Kavaliauskas su draugu mokėjo rusiškai, ir susikalbėjo su vietiniais.

Karo baisumai tik sustiprino A.Kavaliausko nuomonę, jog karo mažiausiai nori kariškiai. Karus sukelia politikai, kurie nėra matę karo baisumų - sužeistų draugų ir užmuštų žmonių.

Paklaustas, kodėl savo noru rinkosi tokį pavojingą kariškio dalią, jis atsakė manąs, jog nuo lemties nepabėgsi: ji pasivys tave kare ar taikiame gyvenime.

Visų tautų vertybė - šeima

„Niekieno neverčiamas pasirinkau tokią duoną. Tai darau dėl savęs. Ir nesigailiu: aš pats noriu pamatyti ir suprasti. Kuo dažniau vykstu į misijas, tuo labiau įsitikinu, jog žmonės visur yra geri, jie nenori kariauti. Nėra blogų tautų. Visur pagrindinė vertybė yra šeima. Bet politikai sukursto išžudyti atskiras šeimas, o tada kyla neapykanta ir kerštas“, - įsitikinęs karininkas.

Misijose pasijuntama vieninga šeima, kurioje būtinas pasitikėjimas vienas kitu. Todėl, jo nuomone, pabuvoti jose ir išbandyti save turėtų kiekvienas karys.

A.Kavaliauskas atviravo, jog jis, kaip profesionalus kariškis, dar jaučiasi neišbandęs visų galimybių – jis dar norėtų patekti į pačius karščiausius taškus: „ Į Iraką jau nebepapulsiu, bet Afganistanas – dar prieš akis. Į ten traukia ne žudynės, bet stipriausios galimybės pažinti karo meną ir išbandyti save. Gyvenimas ten – be civilizacijos, aplink – kalnai, o karyba – gaivališka. Pats didžiausias laimėjimas, jei net prie paties blogiausio žmogaus surandi priėjimo raktą“, - kalbėjo kariškis. Ir pajuokavo, kad dėl amžiaus ten jau nebeišvažiuotų kaip kareivis, - nebent nuo jo munduro nuimtų visas žvaigždutes.

Kariuomenė, anot jo, duoda stiprybės – ne tik fizinės, bet ir psichologinės: išugdomas pareigos ir atsakomybės jausmas. „Koks gali būti tėvas ir vyras šeimoje, jei bijai atsakomybės? Dabar gi, vos ištikus sunkumams, vyrus apima depresija, o moterys tempia ir laiko visus namų kampus“, - kalbėjo kartu su žmona Jurgita du vaikus auginantis A.Kavaliauskas.

Nuo balandžio 15 d. Klaipėdos karo prievolės centro Kretingos teritorinis skyrius uždaromas. Visas funkcijas perima Klaipėdos karo prievolės centras, Vytauto g. 5. Būtina informacija - tinklapyje www.karys.lt .

• Rašyti komentarą (2)