|
Kai turi viziją, materija nėra svarbu
Kretingiškės keramikės 36 metų Rasos Staškauskienės dirbtuvėse rikiuojasi Baltoji kolekcija. Taip autorė pavadino savo naujausius darbus iš balto šamoto. „Per gana grubią, pavadinkime – vyrišką - medžiagą bandau surasti dviejų priešybių - in ir jan, moters ir vyro – santykį, atskleisti rūpestį, ašaras, nusivylimą... Man norimi atskleisti jausmai atrodo vienaip, ir įdomu bus sužinoti, ką gi juose įžvelgs mano darbų vertintojai“, - svarstė R.Staškauskienė.
Ėmėsi ji nelengvos užduoties: kurdama Baltąją žmonių jausmus turinčią atskleisti kolekciją menininkė žiūrovų teismui atiduoda modernius šiuolaikinius kūrinius nešlifuotais kampais, neišdailintais herojų veidais, nepagražintus spalvota glazūra. Ir dar: nors Baltojoje kolekcijoje kalbama apie jausmus, darbų nepaglostysi – jie yra aštroki, gruboki. „Ne glostyti jie ir skirti. Į juos reikia žiūrėti, netgi apeinant, kaip ir bet kokią skulptūrą. Galima pavartyti rankose, galima perstatyti vis į kitą vietą - galima daryti viską vardan noro įsigilinti ir pajausti mintį“, - teigė R.Staškauskienė. Menininkė prisipažino: nors jai ir nėra svarbi materija – daug svarbiau turėti viziją, tačiau šamotas jai neatsibosta jau gerą dešimtmetį. „Dvejus metus „žaidžiau“ šamotu. Po to į jį pradėjau žiūrėti rimčiau. Ir vis neatsižiūriu – jau dešimt metų bus. Ir nesvarbu, kad šamotas, palyginus jį su tradiciniu moliu, kūrybinei minčiai pasiduoda sunkiau“, - kalbėjo keramikė, vis išbandanti naujus šamoto atspalvius – gelsvą, rusvą. Ji, savo kūryboje bandydama žengti moderniojo šiuolaikiško meno link, vis dar susiduria su lietuvių konservatyvumu, tad ir jos Baltoji kolekcija greičiausiai atsidurs Vokietijoje ar Danijoje – šalyse, kur keramikė dažnai vieši su savo vyru skulptoriumi Gediminu. Šiose šalyse privačiose studijose R.Staškauskienei ir teko mokytis keramikos, perprasti šamotą. „Vakarų šalių žmonės greičiau eina šiuolaikiško meno link. Be abejonės, jie gali sau ir daugiau leisti. Tačiau nuo savo šalies meno mėgėjų nenusisuku, kaip ir jie nuo manęs – mūsų žmonės pamažu perpranta, kad ir šiuolaikinis menas gali nešti gėrį, grožį, kad nebūtina šiuolakinio ir modernaus kūrinio sieti su tuo, kas ekstremalu ar atstumia, šokiruoja, piktina“, - pastebėjo R.Staškauskienė.
Kad mūsų žmones bent šiek tiek priartintų prie naujovių, supažindintų su šiuolaikinio meno tendencijomis, ji ėmėsi iniciatyvos keramikos mokyti vaikus ir suaugusiuosius. „Atsirado poreikis dalintis žiniomis, bendrauti. Be to, šis darbas neleidžia prarasti ryšio ir su paprastu moliu, kuris – puiki medžiaga kurti, o jei nepasisekė – vėl viską galima pradėti iš pradžių“, - prisipažino R.Staškauskienė. Savo darbe menininkė neišvengia ir užsakymų, darbų, kuriuos padiktuoja užsakovas arba buitis. Bet to keramikė nesieja su kūrybinės laisvės varžymu: idėjų, vizijų užtenka viskam, o riba tarp sukurtų daiktų buičiai, aplinkai ir kūrybos menininkės yra griežtai atskirta. „Kartais man atrodo, kad vizija yra Dievo dovana. Kai apima tokios mintys, suprantu, kad skirtingus dalykus gali daryti skirtingi žmonės: vieniems lemta kurti, kitiems – veikti kažką kita. Ir tai yra gerai“, - įsitikinusi R.Staškauskienė. Šamotas – išdegtas ir sumaltas įvairių frakcijų molis, atsparus net 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūrai. Gali būti baltas, rusvas, gelsvas. Palyginti – paprastas molis pakelia 1 tūkst. 50 laipsnių temperatūrą. Šamotą, kaip ir molį, menininkai puošia specialia glazūra, o Rasa Staškauskienė šamotą išmoko derinti su stiklu. „Tai – įdomus procesas, nes įkišęs į krosnį šamotą su stiklu, niekada nežinai, ką ištrauksi. Netikėtumo momentas ir yra žaviausia šiame kūrybiniame procese“, - teigė menininkė.
|