Nėriniais - prieš krizę ir neigiamas emocijas

Darbėniškė Arina Jašinskienė savo nėrinius ir mezginius, kurių pilni jos namai, vadina pačiais geriausiais vaistais nuo blogos nuotaikos ir krizės. „Kai būnu užsiėmusi ir pagalvoju apie tai, kaip į rankas paimsiu vąšelį ir siūlus, - apsąla širdis. Nerdama apsiginu nuo blogų emocijų, nuovargio, o ir į moterišką spintą krizė nelabai gali įkišti nosį – visada galiu pasipuošti pačios nertais rūbais“, - sakė moteris.

Darbėniškės Arinos Jašinskienės šakute nunertos skaros prikausto dėmesį: trapios lyg voratinklis, bet šiltos ir minkštos.

Pradinių klasių mokytoja Darbėnų vidurinėje mokykloje dirbančios A.Jašinskienės nėrinių krepšelyje kone labiausiai dėmesį atkreipia šakute nunerti šalikai ir skaros – purios, trapios lyg voratinkliai.

„Nėrimo įrankis šakutė visiškai neprimena tos šakutės, kurią naudojame virtuvėje. Tai – virbas, išlankstytas stačiakampiu. Ant jo vąšeliu tam tikru būdu neriami siūlai sudaro lyg kriauklės, širdies formą. Po to iš atskirų detalių suneriu norimos formos skarą. Tai gan sudėtingas būdas, bet verta išmokti – tai neišpasakytas malonumas, ramybės terapija. O šakute iš gerų siūlų nunerti šalikai - ploni, bet šilti ir gražūs“, - pasakojo A.Jašinskienė.

Moteris prisipažino, kad visą savo laisvalaikį neria, o televizoriaus jau nebemoka žiūrėti, jei rankose nėra nėrinio.

„Kartais nelieka nė valandos panerti. Tačiau būtinai turiu savo pomėgiui skirti nors ir keletą minučių. Ir žinau, kad senatvėje neturėsiu jokių problemų dėl rankų sąnarių – juk nėrimas yra pati geriausia jų mankšta“, - įsitikinusi A.Jašinskienė.

Apie praktinę savo pomėgio pusę moteris kalba su humoru: sako, kad kiekvienos moters prigimtyje slypi noras būti originaliai, gražiai ir nepaprastai. Užklupusi krizė šiuos prigimtinius norus gali sužlugdyti arba atvirkščiai – atgaivinti kūrybiškumą.

„Norisi būti originaliai, bet išskirtiniams rūbams iš parduotuvės reikia daug pinigų. Nusipirksi pigesnį rūbą – išėjusi į miestą pamatysi dar tokius pat kelis. Argi moterims patinka būti vienodoms? Taip ir gelbsti virbalai bei vąšelis. Spintoje turbūt daugiausiai - šviesiai rudos, kakavos, smėlio spalvos nėrinių“, - kalbėjo A.Jašinskienė.

Ji sako, kad idėjų, kaip pasipuošti, žurnalai siūlo begales, todėl dažniausiai jos siūlų krepšelyje guli po du nėrinius, dar vienas - jau mintyse, ketvirtas – fantazijose. O nepatikusį ar pabodusį drabužį bet kada galima išardyti ir vėl permegzti.

A.Jašinskienė sakė, kad šiuo metu moteriškas puošmenas yra padėjusi į šalį, nes gražina buitį: nusimezgė virtuvines užuolaidas bei svajoja nusimegzti pavikslą.

„Vis neprisirengiu pabaigti pradėto paveikslo, nors kažkada esu nusimezgusi ir kilimą. Nerti yra malonumas ir tikrai ne pats sunkiausias darbas. Sunkiausia – nėrinį ar mezginį sutvarkyti: iškrakmolyti, ištampyti. Gerų priemonių nelabai yra, todėl perku balinimo miltelius, dedu krakmolo, želatinos. Vienai servetėlei reikia valandos: iškrakmoliji, palygini, patampai, vėl palygini, prismaigstai, kad neprarastų formos“, - pasakojo A.Jašinskienė.

Ji prisiminė, kaip vienu metu buvo įnikusi nerti servetėles: bet namuose jų likę mažai – daugelį išdovanojo.

„Nemoku parduoti. Moku tik dovanoti – daug maloniau. Pamatau, kad žmogui patinka koks nors mano mezginys ar nėrinys – ir atiduodu. Toks darbas nėra pakankamai įvertintas: servetėlė kainuoja penkiolika litų, o ją juk gamini porą dienų. Todėl geriau jau dovanoju. O didžiausias malonumas, jei žmogus užsikrečia: neprašo, kad ką nors numegzčiau, o paprašo, kad išmokyčiau“, - sakė A.Jašinskienė.

• Rašyti komentarą (4)