Ar padaugėjus po namus vaikštančių elgetų, šelpiate juos?

- Į namus kol kas dar niekas nėra atėjęs. Mieste matau elgetaujančius, bet pinigų retai duodu: juk dažniausiai prašo degtinės buteliui. Nešelpiu ne todėl, kad esu negailestingas. Suvokiu, kad dauguma prašytojų elgetauja iš pasileidimo, nors galėtų eiti dirbti. Esu matęs „puotas“, kai iš konteinerių prisirenkama maisto, o išprašyti pinigai išleidžiami gėrimams.

- Šelpiu. Dabar visiems sunku, todėl jei galiu, stengiuosi padėti. Dažniausiai duodu pinigų. Bet reikia įsižiūrėti į žmogų – jei matau, kad elgetauja ne iš gero gyvenimo, paaukoju, jei pastebiu, kad išgeriantis – pinigų neduodu. Visada nuperku bandelę senai moteriškei, kuri elgetauja Rotušės aikštėje, prie šviesoforo. Pinigų neduodu – esu girdėjusi, kad juos ji renka ne sau.

- Namuose elgetautojų nesu sulaukęs: galbūt ir ateina, bet neįeina į namo vidų, nes durys – šarvuotos. Gatvėje, jei pamatau seną elgetaujantį žmogų, sušelpiu – ne iš gero gyvenimo jis ten sėdi. Jei matau, kad elgetaujantis – išgeriantis, neaukoju. Elgetaujantis vaikas – įdomus atvejis. Neaukoju, jei nepavyksta išklausinėti, kas jam nutiko ir kodėl jis taip elgiasi.

- Visada sušelpiu ligonius, tuos žmones, kurių turtą suniokoja gaisras. Gatvėse elgetaujantiems taip pat paaukoju pinigų. Apie tai, ką jie už tuos surinktus centus nusipirks, negalvoju. Galbūt maisto, o gal ir pragers. Tačiau jei aukoji, negalvoji, kur ta auka nueis. Galvoju, kad sušelpti vargšą reikia – už gerus darbus visada sugrįžta atlygis.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS