Žemaičių Kūčios ir šv.Kalėdos – kuklios bei sveikuoliškos

Nors iki daugybę sąsajų su pagonišku mūsų protėvių pasauliu turinčio Kūčių vakaro ir vis modernėjančių šv.Kalėdų dar liko beveik mėnuo, dvasinį pasirengimą šioms tradicinėms šeimos šventėms jau galima pradėti nuo Advento. Na, o netekėjusios merginos pirmųjų lietuviškų burtų gali griebtis jau pirmadienį.

Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė demonstravo, kokio dydžio grūstuvėse žemaičiai Kūčių vakarienei grūsdavo kanapes.

Lapkričio 30-oji yra šv.Andriejaus diena. Lietuviai nuo seno tikėjo, kad šios paros naktis yra ypatinga ir svarbi netekėjusioms merginoms.

„Ekspedicijų metu teko girdėti Karolinos Viržintienės iš Mikoliškių kaimo pasakojimą apie tai, kad paskutiniąją lapkričio dieną jaunos merginos nieko nevalgydavusios ir tik vakare paskanaudavusios ko nors sūraus. Tikėta, kad tas vyras, kuris sapne pasiūlys vandens, taps sutuoktiniu. Taip pat po pagalve dėdavo vyriškas kelnes – koks vyras sapne paprašydavo jų atgal, su tuo ir reikia laukti vestuvių. Krikščioniškoje Lietuvoje šv.Kalėdų laukimas prasidėdavo nuo Advento – ramybės ir susikaupimo laiko“, - pasakojo Kretingos muziejaus Etnografinio skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.

Laukdami Kūčių ir šv.Kalėdų žemaičiai šiukštu nekirsdavo miško, stengdavosi nevaikščioti, kai jau sutemsta. Būdavo manoma, kad Advento metu suaktyvėja neramios vėlės, kurios, tikėta, gali ir paklaidini, paskandinti ar kaip kitaip nuskriausti žmogų. Buvo draudžiama kirpti avis, kad vilna nebūtų šiurkšti, pilti pagalves.

Kuklų linksmybėmis ir maistu laikotarpį žemaičiai pabaigdavo prieš pat šv.Kalėdas paskersdami kiaulę.

„Advento laikotarpiu žemaičiai valgydavo kukliai ir iš anksto Kūčių ar šv.Kalėdų valgių neruošdavo. Viskas būdavo daroma prieš pat šventes. Kiaulę skersdavo šv.Kalėdoms – ant stalo dažniausiai būdavo visas virtas kumpis, šviežiai iškeptas pyragas, prieš kelias dienas užraugta gira ar alus. Jokių meduolių ar sausainių nebūdavo, vaišių įmantrybė būdavo nebent bapka. Bet mėsos per šv.Kalėdas turėdavo būti kuo daugiau“, - kalbėjo N.Vasiliauskienė.

Pasak jos, kaip vaišės būdavo gaminamos tik prieš pat šventes, taip ir kalėdinė eglutė būdavo puošiama tik Kūčių vakarą: ne taip, kaip šiais laikais – beveik prieš mėnesį.

„Kiek teko kalbėtis su senais žmonėmis, dar prieš 60-70 metų eglutės nebūdavo puošiamos jokiais žaislais. Tik Kūčių vakarą į namus parneštas medis būdavo papuošiamas vienu kitu obuoliu ar saldainiu. Žmonės anuomet buvo santūresni ir paslaptingesni, tad kalėdinė eglutė namuose pasirodydavo paskutinę akimirką“, - sakė N.Vasiliauskienė.

Dovanų po egle taip pat nebūdavo: didžiausias džiaugsmas ir pramoga buvo nuo eglės nukabintas obuolys ar retai namuose matomas saldainis. N.Vasiliauskienė pasakojo, kad spėjama, jog madą namuose per Kūčias pasistatyti eglę į Lietuvą iš Vokietijos parvežė grafai ir kiti didikai.

Kokia paprasta būdavo kalėdinė žemaičių eglė, toks kuklus būdavo ir Kūčių stalas. Įprasti valgiai – kanapės su virtomis neluptomis bulvėmis, pupų, žirnių ir kruopų mišrainė, cibulynė, silkė, aguonų pienas ir kūčiukai. Tradicijų besilaikančios šeimininkės Kūčių vakarienei nieko nekepdavo ant gyvulinės kilmės riebalų – naudodavo aliejų.

„Į tradicinę cibulynę, kuri gaminama iš degintos silkės, vandens, svogūnų, žemaičiai dar pildavo vadinamąjį batvinių rasalą. Jį pagamindavo taip: išvirtus burokėlius užpildavo vandeniu, įmesdavo duonos riekę ir šiltai laikydavo. Ant Kūčių stalo visada būdavo medaus bei duonos – stiprybės simbolių, obuolių ir riešutų, kurie nešdavo meilę, bei spanguolių, kurios apsaugodavo nuo priešų. Be abejonės, šeimininkės pagamindavo ir avižų kisieliaus. Kažkodėl visi mano kalbinti žmonės prisiminė, kaip jo nemėgdavę“, - sakė N.Vasiliauskienė.

Pasak jos, saldus žemaičių stalas per žiemos šventes būdavęs labai kuklus: be saldaus aguonų pieno ir avižų kisieliaus dar būdavo galima paskanauti pyragu ar saldumakais.

„Iš pavadinimo atrodo, kad kaži koks šventinis gardėsis. O iš tiesų žmonės man pasakojo, kad šv.Kalėdoms kepdavo iš miltų su luobelėmis ir tarkuotų burokų mišinio pagamintą kepinį, kurį iškeptą sulaužydavo ir valgydavo kaip saldumyną. Dabar tokių turbūt niekas nebekepa, kaip ir nebegamina batvinių alaus – žemaičiai turėjo ir tokį“, - kalbėjo N.Vasiliauskienė.

• Rašyti komentarą (0)