|
|
|
Supuvo Tiškevičių koplyčios vidus
Prieš penkerius metus restauruota grafų Tiškevičių koplyčia senosiose Kretingos miesto kapinėse pūva iš vidaus: nuo sienų gabalais krinta tinkas, nes joje neįrengta vėdinimo ir šildymo sistema. Vėjais nuėjo restauracijai išleisti valstybės pinigai - 272 tūkst. Lt. Taip atsitiko todėl, kad Kretingos seniūnija ir Kretingos muziejus nesugebėjo tarpusavyje išsiaiškinti, kuris yra tikrasis koplyčios šeimininkas.
Kelios auklės – vaikas be galvos 2004 m. koplyčia buvo restauruojama jau antrąkart, pirmą kartą ją tvarkė Klaipėdos restauratoriai dar 1976 m. Pastarąjį kartą darbus užsakė bendrovė „Lietuvos paminklai“, juos atliko bendrovė iš Klaipėdos „Pamario restauratorius“. Dėl pūvančių vidinių koplyčios sienų buvo susizgribta tik dabar, besibaigiant garantiniam atliktų darbų terminui: restauratorių duotas penkerių metų garantinis laikas baigiasi gruodžio 20-ąją. Dabar pradėta ieškoti, kas dėl to kaltas: nekokybiškai darbus atlikę restauratoriai ar ja nesirūpinę savininkai. Nors situacija dėl konkretaus koplyčios šeimininko nebuvimo „Pajūrio naujienose“ aprašyta tuoj po restauracijos pabaigos 2005-ųjų sausį, visgi per tą laiką taip ir nesugebėta išsiaiškinti, kam priklauso šis istorinis miesto statinys. Kretingos rajono savivaldybė šią savaitę kreipėsi į Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio specialistus dėl statybos darbų būklės įvertinimo bei komisijos ištirti šią situaciją sudarymo. Koplyčios restauravimo darbus finansavo KPD kartu su Kretingos rajono savivaldybe. „Koplyčia, kaip paveldo objektas, priklauso valstybei, bet juo privalo pasirūpinti Savivaldybė. Komisija dar suspės įvertinti, ar koplyčia supelijo dėl restauratorių, ar dėl šeimininkų kaltės. Jeigu kalti restauratoriai, savo klaidas jie privalės ištaisyti“, - kalbėjo KPD Klaipėdos padalinio vadovas Naglis Puteikis. Jo manymu, koplyčia supuvo dėl to, kad nebuvo vėdinamas rūsys, kuris nuo statybos pradžios buvo apjuostas žemės pylimu. Nebuvo parengtas atskiras vėdinimo ir šildymo sistemos projektas. Koplyčios rūsys taip pat turėjo būti atidaromas ir išvėdinamas natūraliai. Dabar gi koplyčia trumpam atidaroma tik keliskart per metus: Vėlinių dieną ir per ekskursijas. Raktus nuo rūsio saugo Kretingos muziejus. Ant restauracijos darbų priėmimo akto – taip pat Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės parašas.
Yra žinoma, kad į Kretingą sugrįžę pranciškonai iš pradžių žadėjo atsiimti koplyčią, kad ja rūpintųsi religinė bendruomenė. Tačiau šio sumanymo atsisakė. Iešmininkas – kalčiausias? „Kretingos muziejui visada rūpėjo grafų Tiškevičių palikimas. 2001 m. Kretingos muziejus kreipėsi į KPD, kad būtų leista perlaidoti grafų Tiškevičių palaikus, prieš tai atlikus jų antropologinį tyrimą. Muziejus įsipareigojo iš specialiųjų lėšų pagaminti karstus. Už antropologo darbą ir karstus sumokėjome 8 tūkst. Lt, - V.Kanapkienė tikino, jog iniciatyvos ėmėsi vien iš altruistinių paskatų, tačiau per tai ir pati nukentėjo. - Iešmininkas visada lieka kalčiausias - aš, negalvodama apie pasekmes, pasirašiau ir ant restauracijos darbų akto. Tačiau koplyčia rūpintis neprivalome, nes ji nėra Kretingos muziejaus balanse“. V. Kanapkienė teigė, jog koplyčioje buvo ketinta įkurdinti sakralinio meno ekspoziciją, rengti kamerinės muzikos koncertus. Tačiau nebuvo sutvarkyti koplyčios įteisinimo dokumentai. „Kiek sykių įtikinėjau tuometinį merą Valerijoną Kubilių, kad būtina įrengti šildymą, nes nešildomose patalpose nepasodinsi koplyčią prižiūrinčio darbuotojo, nuo drėgmės nukentėtų ir eksponatai. Tačiau tam nebuvo pinigų“, - teigė V.Kanapkienė. Vienok, KPD vyriausioji inspektorė Audronė Vyšniauskienė prieš 5 metus „Pajūrio naujienoms“ teigė, jog būtent tai, kad koplyčią ketinta atidaryti lankytojams, ir buvo stimulas restauracijai skirti pinigų. Koplyčios kratosi kapinių šeimininkas
Kretingos miesto seniūnas Stanislovas Juknevičius taip pat purtosi Tiškevičių koplyčios:
Seniūno manymu, nemažai Savivaldybės turto ir dabar tebėra neinventorizuota, šeimininkai - neaiškūs.
Kodėl nebuvo laiku nustatytas Tiškevičių koplyčios šeimininkas, negalėjo atsakyti nė Savivaldybės administracijos direktorius Valerijonas Černeckis. Tačiau jo pateikti dokumentų išrašai įrodo, kad koplyčia visgi pasirūpinti privalėtų Kretingos miesto seniūnija.
Pagal 1994 m. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn“ kapinės su jose esančiais pastatais ir statiniais, įrengimais bei želdiniais yra perduodami Savivaldybės nuosavybėn. Tai užtvirtino 1998 m. sausio 28 dienos Kretingos rajono mero potvarkis Nr.28, kurio priede teigiama, kad abejos senosios Kretingos miesto kapinės, esančios Vilniaus gatvėje, naujosios kapinės Darbėnų kelyje bei Karių kapinės yra perduodamos iš specialiosios paskirties bendrovės „Kretingos komunalininkas“ į Kretingos miesto seniūnijos balansą.
Koplyčios kriptoje, kuri bus atverta per Vėlines, saugomi trys karstai. Čia perlaidotas Kazimieras Tiškevičius, paskutinysis iš galimų paveldėtojų, bet juo netapęs, nes žuvo anksčiau už tėvą – 1941 m. Kitame karste – Aleksandro Tiškevičiaus brolienės Jadvygos, mirusios 1940 m., palaikai. Trečias karstas – tuščias. Dvaro įkūrėjų – Juozapo ir Sofijos – palaikai nerasti.
|
|
