|
|
|
Kraštietė Regina Maciūtė: „Esu savamokslis grynuolis“
Sakoma, kad pats tobuliausias muzikos instrumentas yra žmogaus balsas. Vienintelis instrumentas, persmelktas patirties, paties žmogaus likimo ir jo gyvenimo muzikos. Toks yra mūsų kraštietės, iš Šašaičių kaimo kilusios, Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistės, profesorės Reginos Maciūtės sopranas.
Šventos Cecilijos dieną R.Maciūtė kartu su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“ koncertavo ir Kretingoje. Prieš koncertą dainininkė mielai sutiko pabendrauti su „Pajūrio naujienomis“. Nostalgiškas sugrįžimas į Kretingą 62-jų dainininkė sakė, jog kaskart sugrįždama į savo vaikystės miestą ji jaučianti vidinį virpulį, jos mintys ir metai nuskriejantys atgal. Štai ji, paaugliško nerimo vejama, vasaromis braidžioja Minijos pakrantėmis tol, kol paskęsta laukinių gėlių glėbiuose. O mintyse verpetais sukdavosi poezijos posmai, kurie prasiverždavo dainomis. Ir suaidėdavo nuo jų upės skardžiai. Jaunystėje Reginą traukė literatūra ir poezija. Bet ne mažiau – ir muzika. Tačiau Jokūbavo septynmetę lankiusiai mergaitei nebuvo galimybės mokytis muzikos. Vėliau Kretingos vidurinės mokyklos, dabartinės Pranciškonų gimnazijos, mokytojai ją taip pat kreipė labiau į literatūrą, negu į muziką. Tačiau skaidrų prigimtinį balsą turinti R.Maciūtė visgi pasirinko muzikos studijas: ji savarankiškai įstojo į Vilniaus konservatoriją studijuoti solinį dainavimą. „Be išankstinio pasirengimo prasidėjo mano kelias į muziką. Todėl ir sakau, kad esu savamokslis grynuolis: pati mokiausi ir solfedžio, ir groti fortepijonu. Nelabai kas iš kretingiškių mokytojų ir tesitikėjo mano sėkmės: tebuvau muzikos nesimokiusi provincijos mergaičiukė. Vėliau manęs už nepasitikėjimą netgi atsiprašė mokyklos direktorius Daugelė“, - prisiminė pašnekovė. 1971 m. pabaigusi mokslus, R.Maciūtė pradėjo dainuoti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dainininkė mano: jeigu iš vaikystės būtų tobulinusi savo muzikinius gebėjimus, šiandien ji būtų daugiau pasiekusi. Dabar mūsų kraštietė jau nebedirba Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje: nuo 1988 m. ji atsidėjo vien pedagoginei veiklai. R.Maciūtė yra Lietuvos muzikos akademijos Dainavimo katedros profesorė. Dainavo ir Švedijos karaliui Per 20 pedagoginio darbo metų profesorė R.Maciūtė išugdė visą būrį garsių dainininkių. Jos mokinės: Liora Grodnikaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, dabar studijuojanti magistrantūrą Londono karališkojoje akademijoje. Ieva Prudnikovaitė, išvykusi dirbti į Vokietiją, Viktorija Stanelytė dirba Estijos Tartu teatre. „Dabar pati mažai bedainuoju, tačiau esu labai laiminga: pedagoginio darbo etapas teikia didžiulį pasitenkinimą. Persijungiu į savo mokinių gyvenimą: savo mokinius stengiuosi nušlifuoti lyg deimančiukus – scenoje nepraleidžiu nė vienos jų neteisingos gaidos“, - dainininkė tikino, jog ji visiškai nesigaili nueidama nuo didžiosios scenos. Dabar profesorė turi 7 studentes, tarp jų – dvi iš Latvijos. „Išgirdau jas dainuojant ir atsiviliojau mokytis į Vilnių“, - teigė muzikos pedagogė. Sykį per mėnesį jai vis dar tenka koncertuoti Lietuvoje, ji būna kviečiama ir į užsienį. R.Maciūtė koncertuoja su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“, su Vilniaus kvartetu bei savo dainavimo klasės studentais. Su kameriniu bei simfoniniu kolektyvais jai teko apvažiuoti visą Europą. Būnant Švedijoje, teko dainuoti net šios šalies karaliui, Islandijoje – Ministrui Pirmininkui. Keliskart pabuvota JAV. Jai tenka atstovauti mūsų šaliai, giedant šv.Mišias bei atliekant itin rimtus klasikos kūrinius. Viena, bet ne vieniša Į Kretingą, dainininkė sakė, dažniausiai atvažiuojanti vasaromis. „Ant Minijos kranto turiu 8 ha paveldėtos žemės. Nors savo atžalų ir neturiu, bet neparduodu tos žemės, - tegul išlieka tėviškė. Gyvenu Vilniuje bute: kažkokių turtų neužgyvenau, bet juk nieko iš šios žemės su savimi ir nenusineši“, - samprotavo dainininkė. Ji sakė esanti viena, bet ne vieniša: „Mane supa draugai, studentai, - jie yra mano šeima“. Kritikai R.Maciūtę laiko išskirtine tarp lietuvių kamerinių solistų. Ne meistriškumu: ir tai jaučia ne vien muzikai, o tuo, kad jos dainavimą valdo likimas. „Ji geba į klasiką, į romantizmo ir modernizmo muziką įdainuoti likimiškąją patirtį, džiaugsmą būti ir suvokti, kad nė vienas negalime išvengti skausmo, kančios, abejonės. Ir tai mes keliame, kol pajėgiame, girdime vieni kitus, mylime“, - apie R.Maciūtę jos kūrybos vakare kalbėjo literatūros profesorė Viktorija Daujotytė. Likimo vedimu R.Maciūtė vadina ir savo kelią iš nedidelio Šašaičių kaimo į didžiąsias pasaulio koncertų sales bei bažnyčias, ir atliekamoms dainoms bei giesmėms suteiktą savąjį gyvenimo patirties prieskonį.
|
|
