|
|
|
Apie civilinių gynėjų galią šiandien ir tada
Sausio 13-osios įvykių dalyvis atsargos majoras dr. Gintautas Jakštys Kretingos muziejuje moksleiviams surengė neformalią paskaitą „Civilių gynėjų galia šiandien ir 1991-aisiais“. Kiek gintų, o kiek kolaboruotų? Svečias atviravo, jog ir jam neretai tenka girdėti žodžius: ne už tokią Lietuvą kovojom. „Atsakau, kad nežinau, už kokią kovojo jie, aš tai – už laisvą! O dabar mūsų šalyje yra taip, kaip yra, jeigu nepatinka, esam patys kalti, kad į valdžią deleguojam neatsakingai. Kokius asmenis visuomenė sugebame išsirinkti, taip ir gyvename, kito nieko negalime tikėtis“, – kalbėjo jis. Kaip išsaugoti iškovotą laisvę? 2014 metais prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, po trejų metų Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kaip mūsų visuomenė pasiruošusi apginti valstybę. G. Jakščio giliu įsitikinimu, daugiau, bet oficialiai skelbiama, kad 4 proc. gyventojų atsakė, kad įvykius stebėtų iš šalies ir prie pasipriešinimo neprisidėtų, 32 proc. stengtųsi neįsivelti. „Nežinau, ar pajuokavo, ar protestuodami, ar nuoširdžiai, bet apie 0,2 procento, tai gali būti maždaug 20 tūkstančių prisipažino, kad kolaboruotų“, – sakė lektorius. Jo nuomone, per daug stebėtis nereikia, matant gegužės 9-ąją Vilniuje prie rusiško imperialistinio pamušto tanko nešant gėles. Ginti tėvynės eitų, taptų savanoriais, kovotų 14 proc. piliečių, 36 proc. prisidėtų prie pilietinio pasipriešinimo, 10,6 proc. apklaustųjų nuomonės neišreiškė. „Abiejų visuomenės pusių balansas yra trapus, sunku pasakyti, kaip viskas būtų, jeigu būtų“, – kalbėjo svečias. Jo manymu, įtaką daro beprecedentinis kognityvinis puolimas, todėl turime gebėti atskirti, kas gera ir kas bloga, kaip reaguoti į besikeičiančią aplinką. Jeigu patys ukrainiečiai būtų parodę daugiau valios ir tvirtą poziciją, Rusijos invazija nebūtų įvykusi. Priminė istoriją Baltojoje salėje, žvelgdamas ir į moksleivius atlydėjusių mokytojų veidus, jis teigė suprantąs, kad ir jos tik iš pasakojimų žino apie gyvenimą Sovietų sąjungoje. Chronologine tvarka svečias išdėstė žingsnius iki Persitvarkymo Sąjūdžio, siekio, kad būtų daug demokratijos, žodžio laisvės, kad žmonės nebebūtų persekiojami už politinius įsitikinimus, kad bus nustota persekioti bažnyčią. Buvo prisiminta 1987-ųjų Rugpjūčio 23-ioji – data, kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Laisvės lygos surengtame mitinge pirmą kartą buvo pasmerktas Ribentropo–Molotovo paktas bei slaptieji jo protokolai, nulėmę Baltijos valstybių likimą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mitinge dalyvavo iki 1 tūkst. žmonių. Nors pirmąkart nė vienas ten nebuvo areštuojamas ir įkištas į kalėjimą, tačiau vis tiek vėliau daugelio dar laukė švelnios represijos: atleidžiami iš darbų, taikomos drausminės nuobaudos. Prisimintas Baltijos kelias, 1990 m. vasarį pirmi laisvi rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kai laimėjo Sąjūdžio iškelti kandidatai, pažadėję atkurti valstybę, taip pat Kovo 11-oji, kai Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, ekonominės blokados metai. Sausio 13-osios įvykiai, anot atsargos majoro, prasidėjo gera savaite anksčiau: 5 d. pradėta jaunuolius per prievartą gaudyti į sovietinę armiją, gąsdindama žmones, gatvėse patruliavo milicija. Sausio 8-ąją prosovietinės jėgos pabandė užimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą, bet šturmas nepavyko, Parlamentą apgynė jį saugoję gynėjai ir beginkliai Lietuvos nepriklausomybei pritariantys žmonės. Mokytoju taip ir netapo Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo ir tuomet jaunuolio akimis viską matė 19-metis G. Jakštys. „Svajojau tapti mokytoju, tačiau juo netapau. Pasisuko taip, kad įstojau į Lietuvos savanorių kariuomenę ir daug metų tarnavau, man suteiktas majoro laipsnis“, – atviravo jis. Svečias dalijosi prisiminimais ir iš TV bokšto šturmo. „Sunku patikėti – nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, o ir čia susirinko tiek daug beginklių žmonių, susisiekusių vienas per kitą“, – kalbėjo G. Jakštys, akcentuodamas, kad televizija tuomet buvo pagrindinė žinių skleidėja. Čia, prie bokšto, okupantai nužudė 14 civilių, dar kelis šimtus peršovė, sumušė, sužeidė. Didesnius ar mažesnius sužalojimus patyrė apie 2 tūkstančiai Lietuvos laisvės gynėjų. Pasak G. Jakščio, skaudžiai į mūsų šalies istoriją buvo įrašyta Medininkų tragedija, kai liepos 31-ąją šio pasienio punkte OMON smogikai nužudė 7 pasienio darbuotojus, gyvas liko vienintelis Tomas Šernas. Žlungančią Sovietų sąjungą, pasitelkus kariuomenę, išgelbėti bandė komunistinė vadovybė, tačiau nepavyko, pučas Maskvoje žlugo, pučistams teko atsitraukti. „Kiek kalbėjausi, kai kurie jaunuoliai galvoja, kad Sausio 13-ąją viskas ir išsisprendė, kaip norėjome. O neišsisprendė, priešprieša su sovietine kariuomene, siekiant ją išstumti, tęsėsi iki 1993-iųjų, – kalbėjo G. Jakštys. – Iš Lietuvos ji buvo priversta išsikraustyti metais anksčiau negu iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos.“
|
|
