Devyniasdešimtmetei iš Vydmantų Sausio 13-oji – svarbi trigubai

Devyniasdešimtmetį švenčianti Angelė Pilibaitienė iš Vydmantų – buvusi ilgametė krašto pedagogė ir aktyvi Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos narė.

Rytoj, sausio 13 dieną, savo devyniasdešimtmetį švęsianti buvusi ilgametė pedagogė Angelė Pilibaitienė iš Vydmantų sakė, kad jai ši data ypatinga dėl kelių priežasčių: šią dieną ji gimė ir po 40 metų pedagoginio darbo į užtarnautą poilsį išėjo būtent tuomet, kai 1991-aisiais vyko tautai lemtingieji Sausio 13-osios įvykiai.

Du dešimtmečius vadovavo darželiui

Visą savo darbingą gyvenimą, pasakojo dar guvi ir energinga A. Pilibaitienė, ji pašventusi jaunajai kartai ugdyti: ji dirbo pradinių klasių mokytoja Šatraminių kaime Skuodo rajone, po to Stropeliuose už Nasrėnų, o nuo 1964-ųjų Vydmantuose – čia ji 22-jus metus, ligi pensijos, vadovavo Vydmantų tarybinio ūkio vaikų darželiui.

„Atsimenu, kaip mane, tuomet dirbusią Vydmantų pradinėje mokykloje, pasikvietė ūkio vadovas Liudas Gūžė ir tiesiog pastatė prieš faktą: sako – atidarom darželį, būsi jo vedėja. Nebuvo, kur dingti: pirmus 6-erius metus ikipiet dar dirbau mokykloje, o popiet – į darželį. Vėliau jau rūpinausi tik darželio reikalais“, – kalbėjo šviesią atmintį išsaugojusi garbaus amžiaus moteris. Jos atmintyje iškyla darželio kūrimosi rūpesčiai: neslėpė, kad darbuotojoms – paprastoms aplinkinių kaimų moterims – buvusi griežta, bet teisinga. Kaip ir savo mokiniams.

O džiaugsmingą atsisveikinimą su darželiu, o ir bendrai – su pedagogės darbu anuomet nustelbė skausmingi Sausio 13-osios įvykiai: „Dieve, kaip gėlė širdį dėl tų įvykių, dėl žuvusiųjų po tankais. Prikritę prie televizoriaus dieną naktį stebėjome, kas dedasi sostinėje.“ Pedagogė neslėpė, gal dėl to nebuvę nei kada apmąstyti, kad peržengė naują gyvenimo slenkstį, nei liūdėti dėl permainų. Po savęs vadovauti darželiui paliko puikią kolegę Ziną Viskontienę.

Regėjo Sedos mūšio vaizdus

Jubiliatės atmintyje iš vaikystės giliai įsirėžęs ir kitas skausmingas lietuvių tautos įvykis – Sedos mūšis, įvykęs 1944-ųjų spalio 6–7 dienomis, kada iš tarpukario lietuvių karininkų ir savanorių sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinė bandė sustabdyti puolančią Raudonąją armiją. Deja, jėgos buvo nelygios – keli šimtai lietuvių žuvo, dešimtys pateko į sovietų nelaisvę.

„Esu kilusi iš Sedos, augome dviese su broliu Vytautu, kuris mirė gana jaunas, vos 28-erių. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Per Sedos mūšį buvau 10-metė paauglė. Atsimenu, gulėjome bunkeryje: vokiečiai pasitraukė Kalvarijos link, o sovietų kariuomenė patraukė į Barstyčius. Lietuvių kariai ruošėsi sustabdyti sovietų puolimą, bet kur tau. Jie kėlėsi per upę, kai staiga atskrido sovietų lėktuvas ir ėmė pliekti juos iš kulkosvaidžio. Akyse tebestovi vaizdai: ėjome į mokyklą, o žuvusiųjų kūnus be perstojo traukė iš vandens“, – prisiminė pašnekovė.

Egidijus Pilibaitis tebesaugo nuotrauką iš Virkštininkų pradinės mokyklos, kai jo pirmoji mokytoja buvo pernai 100-ąjį jubiliejų atšventusi Ona Kisielienė. Egidijus – galinėje eilėje antras iš dešinės.

Atšventė geležines vestuves

Po vidurinės mokyklos Telšiuose Angelė užbaigė pedagoginę mokyklą ir pradėjo mokytojauti. Susipažino su Vaclovu – savo būsimu sutuoktiniu, su kuriuo praėjusį rudenį atšventė kietas ir tvirtas geležines vestuves – 65-ąsias santuokos metines.

Pora susilaukė trijų vaikų: vyriausiajai Inai šiandieną 65-eri, ir dvynių – Ritos ir Egidijaus, kuriam šiandieną 62-ji. Rita, deja, iš šio gyvenimo dėl patirtos traumos iškeliavo labai jauna – būdama vos dvidešimties.

Artimųjų netekties skausmu ir kelis dešimtmečius besitęsiančia sunkia sutuoktinio Vaclovo liga ir jo slaugymu paženklinto savojo gyvenimo saulėlydį šiandieną A. Pilibaitienė pasitinka artimųjų apsuptyje: ji gyvena tame pačiame name su rūpestinga sūnaus šeima – Egidijus dirba Vydmantų seniūnijoje, atsakingas už ūkį, marti Danutė dirba kineziterapeute. Angelė džiaugiasi dviem suaugusias anūkais Rugile ir Roku bei proanūkiu Rojumi.

Anūkės Rugilės iniciatyva sudarytas jų giminės medis, siekiantis ligi 5–6 Angelės ir Vaclovo giminės kartų atstovų. „Važinėjome po gimines, lankėme kapus, tikslindami pavardes, datas. Rugilė jau atsekė duomenis ir giminės medį galėtų papildyti dar 2 kartomis“, – džiaugėsi ilgaamžė. Paklausta, kieno gi ilgaamžiškumo genai atitekėję į ją, atsakė, kad tarp jos artimųjų ilgaamžių nebuvę: mama Adolfina Padervinskienė mirė 76-erių, o tėvo Viktoro Padervinsko likimas tragiškas – jis, enkavėdistų kankintas kalėjime, mirė būdamas vos 43-jų.

Rengė vaikus Dainų šventėms

Iš praeities B. Pilibaitienei atslinko įspūdžiai, kai mokytojavo Stropeliuose, kai gimė ir augo trys mažamečiai vaikai, o vyras Vaclovas dirbo bibliotekos vedėju. „Atrodo, ateina žmonės į biblioteką, kaip šiandien, bendrauja, renkasi knygas. Nieko panašaus anuomet nebuvo: vyras – ant motociklo su priekaba, kurioje pilna knygų. Išvežioja po namus, padeda savo nuožiūra parinktas knygas ant palangės, o sovietmečiu vesdavo statistiką – kad kone visas kaimas skaito. Man skaityti labai norėjosi, bet nebuvo kada – pamokos, trys vaikai, buitis, ūkis“, – pasakojo jubiliatė. Dirbdama Stropeliuose ji parengė vaikų šokių kolektyvą Dainų šventei, laimėjo atranką Salantuose, o Kretingoje tarp rajono mokyklų – net antrą vietą. Tuomet ją, kaip perspektyvią mokytoją, pastebėjo Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Kecorius ir pasiūlė darbą Vydmantuose: moteris prisimena šį juokavus, kad ištraukė ją iš ten, kur nė zuikiai vaikų neveda – suprask, iš atokaus užkampio.

Ir vėl, jau dirbdama Vydmantuose, pasimokiusi iš šviesaus atminimo garsios krašto choreografės Ligijos Vaičiulėnienės, A. Pilibaitienė Dainų šventėms parengė ne vieną šokių programą.

Egidijus Pilibaitis taip pat prisiminė ir dalijosi vaikystės įspūdžiais, kai Stropeliuose dienas leisdavę prie garsiojo užsienio inžinierių tarpukariu pastatyto aukštojo tilto, bet pradžiamokslį išėjo Virkštininkų pradinėje mokykloje, kur jį mokė pernai 100-metį atšventusi vydmantiškė pedagogė Ona Kisielienė.

• Rašyti komentarą (1)