|
|
|
Turime istorinę atsakomybę padėti Ukrainai
„Ir ko lietuviai tiek plėšosi, kad Ukraina taptų ES, NATO nare, atmuštų ją užpuolusią Rusiją? Galėtų ir santūriau elgtis, dažniau pagalvoti apie savo interesus, kaip štai Ukrainos sunkvežimiams kelius blokuojantys lenkai“, – panašių pasvarstymų girdėti ne vien buitiniu lygiu. Europarlamentaras Petras Auštrevičius, kalbėdamasis su „Pajūrio naujienomis“, sklaidė tokias dvejones ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad turime istorinę atsakomybę padėti Ukrainai.
Petras Auštrevičius:– Per pastaruosius 50 metų karas prie Lietuvos nebuvo tiek priartėjęs, kaip šįkart iš Ukrainos. Jei paklausite Lietuvoje žmonių, daugelis jų buvo Ukrainoje, matę tuos miestus, kurie dabar yra sugriauti. Kiekviena proga dėkoju Lietuvos žmonėms už paramą su agresoriumi kovojančiai Ukrainai. Jonas Okmanas – „Blue/Yellow“ – kiek gali, telkia pagalbą Ukrainai, bet aukoja tai žmonės, fiziniai, juridiniai asmenys, manau, suvokdami, kad ta grėsmė iš Rytų nėra abstrakti, ji kabo virš mūsų. Dabar Rusijos priešiškumas Vakarams yra pasiekęs apogėjų, Rusija yra karo take ir nesimato, kad sustotų, priešingai – ji paruošia savo visuomenę ir ekonomiką karui, ko mes, Vakarai, dar nesame padarę, tebemanome, kad įvyks kažkoks stebuklas, ir Rusija sustos. Tai tik parodo, kad iki šiol dar ne visi suprato, kad karas Ukrainoje nėra atsitiktinis, regionaliai, lokaliai apibrėžtas karinis konfliktas, kuris praeis mūsų nepalietęs. Rusijos propaganda agresyvumą Vakarams, Vakarų vertybėms tiesiog kiša į žmonių protus. Mano supratimu, tai ženklas, kad tokią grėsmingą situaciją ilgam turėsime. Omeny turiu ne vien saugumą, ir ekonomiką taip pat. Ir neduok, Dieve, kad kiekvieną rytą atsibustume su karo baime – tai pats blogiausias dalykas, tas nerimas yra lengvai pasėjamas ir išvirsta į pačius blogiausius dalykus, žinant, kad iš Rytų mus pasiekiantis manipuliavimas žmonių protais, jausmais yra aukščiausio lygmens. Mes privalome turėti gynybinės galios, kad mūsų žmonės būtų ramesni, ir tą nematomą mus nuo Rytų skiriančią sieną statyti reikia. Turime skirti 50 mlrd. eurų ES paramą Ukrainai tam, kad pakeistume šiandieninę grėsmingą situaciją. Jei Europa to nepadarys dabar, pradės gręžiotis – ateis dar didesnė bėda. Reikia suprasti, kad ukrainiečiai šiandieną yra labai priklausomi nuo mūsų paramos, ir ne vien karinės. Gintis jie dar išgali, tačiau lėšų reikia valstybei funkcionuoti – sveikatos apsaugai, švietimui, policijai, gelbėjimo tarnyboms ir kt. Apie 50 proc. Ukrainos biudžeto taikioms reikmėms yra iš kitų šalių gautos lėšos. Rusija nori alinančio, užtęsto karo, įplieksti Ukrainos viduje politines kovas – sovietinė, prorusiška agentūra Ukrainoje pasiliko ir dirba griaunantį darbą visuomenės viduje, skleidžia negatyvią, įtarimų pilną atmosferą. Karo sąlygomis gyvenantys žmonės pavargsta, o mes jiems dar siunčiame signalus apie blokuojamą paramą.
– Praėjusią metų gruodžio 14-osios vakarą Europos vadovų taryba ES aukščiausio lygio susitikime uždegė žalią šviesą deryboms dėl Ukrainos, taip pat ir Moldovos, narystės ES. Susitarimas dėl Ukrainos derybų pradžios buvo pasiektas Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui nepasinaudojus veto teise – išėjus gerti kavos. Tačiau pasinaudojęs veto teise jis blokavo 50 mlrd. eurų ES paramos Ukrainai skyrimą. Ar veto teisė šiandieną nėra ES stabdys, kai reikia greitų sprendimų? – Tos grėsmės iš Rytų ir šitam karui pasibaigus niekur nedings, jos reikšis hibridiniais, kitais pavidalais. Ukraina visada bus to hibridinio karo taikinys. Ir tik su ES pagalba reformuota Ukraina, stipri, demokratinė jos visuomenė, ekonomika bus pajėgi įveikti tuos iššūkius. Labai tikiu, kad ES ras, kaip Ukrainai skirti 50 mlrd. eurų paramą, nors V. Orbanas garo nenuleidžia. Jis ES jau ne vienas, turi sąjungininką – Slovakijos ministrą pirmininką Robertą Fico. Slovakija nustojo tiekti ginklus Ukrainai. Priešiškų Ukrainai ES klausimų darbotvarkė jau plečiasi ir tas politinis užkratas plinta: ar Europai nereikia tų 50 mlrd. eurų? Reikia, rastume kur sudėti tuos pinigus ir dar daugiau tų milijardų. Tačiau, jei Europa pradės trypčioti, ieškoti kažkokių tarpinių sprendimų, dar didesnės bėdos išvengti nepavyks. Mes turime keisti ES funkcionavimą, nes, neduok, Dieve, ES praras funkcionalumą. Gyvename tokiomis sąlygomis, kai veikti reikia greitai, globaliai, po vieną esamų ir būsimų grėsmių neatlaikysime. Mums reikia prognozuoti, kaip gali veikti ES sistema pančiojama šitų veto, ne vieno, ateityje tikėtina gal ir 3 ar 4 tokių veikėjų kaip V. Orbanas. Gruodį ES lyderiai per aukščiausio lygio susitikimą Briuselyje oficialų kandidato į ES statusą suteikė Sakartvelui, kiek promaskvietiškų intensijų Sakartvele yra? Sakartvelas kalbomis į ES eina, o darbais prie Rytų kaimyno prisirakina – atidaro skrydžius su Sankt Peterburgu. Pažvelkime kritiškai į Vakarų Balkanus: antivakarietiškos nuostatos Serbijoje giliai nusėdusios vietos politinių partijų sąmonėje ir su ES vėliavos pakėlimu neišnyks. V. Orbanas, R. Pico turi daugybę ekonominių, finansinių interesų su Rytais, galbūt juos saisto ir tai, iš ko jie ištrūkti negali, kas gali tą paneigti? Mano giliu įsitikinimu ir vieno V. Orbano su veto teise, kuris kartoja „ne, ne“ – ES yra per daug. Turime pripažinti, kad galingo radikalo sparnus V. Orbanas Europos Parlamente slėpdamasis už konservatorių užsiaugino. Va, kur buvo padaryta didžiausia klaida, kai buvo nuolaidžiaujama dėl žmogaus teisių maklinėjimo Vengrijoje, opozicijos išstūmimo iš žiniasklaidos lauko. Dabar su tokiu demonu kovoti sunkiau, ir ES veto teisė tampa jo šantažo įrankiu. Žinoma, tam tikri saugikliai dėl ES šalių nacionalinio saugumo yra būtini, bet dabartinė ES „nevažiuoja“ per mūsų nacionalinį identitetą. Atvirkščiai, ES deda didžiulius pinigus tam, kad kiekvienas būtų savitas ir nesiekia visų aprengti vienodomis uniformomis. Siekis išsaugoti ES veto teisę draugėn suvedė skirtingų politinių partijų Lietuvos europarlamentarus Audrių Ažubalį ir Valdemarą Tomaševskį, trimituojančius, kad dabartinė veto teisė turi likti, nieko keisti nereikia, nes bet kokie pakeitimai naudingi bus didžiosioms ES narėms. V. Tomaševskiui ES kažkodėl patapo tėvynių sąjunga. Kas iš ko ES tėvynę atiminėja? – ES tiesia Ukrainai pagalbos ranką, o mūsų kaimynai lenkai blokuoja kelius Ukrainos kroviniams. Kaip vertinti tokią prieštarą? – Iš esmės, sprendžiant dėl Ukrainos, ES eina teisingu keliu. Tačiau turime pripažinti ir tai, kad dalyvaujame ekonominiame kare prieš Ukrainą. Lenkijoje už viso šito šmėžuoja kraštutinių dešiniųjų prorusiška partija „Konfederacija“ su savo antikvarietiška ideologija. Keliai blokuojami ne vien dėl konkurencijos, ir turint blogų ketinimų. Ukrainiečiai suskaičiavo, kad dėl jų vežėjams užblokuotų Lenkijos sienų pernai Ukraina neteko apie 1 proc. BPV. Nėra taip, kad ES nereaguotų į tai, tačiau iki šiol tebesiginčijame, įtraukti šį klausimą ar ne į EP svarstymą. Apmaudu, kad Vakarai tebegyvena nuo švenčių iki švenčių. Buvo vasaros atostogos, po jų rudenį susirinkome padirbėti, dabar visus buvo užvaldžiusios Kalėdos, Nauji metai ir karas Ukrainoje buvo nustumtas nuo kalėdinės eglutės. Žiaurių kasdienių naujienų iš Ukrainos fronto kaip ir nebenorime priimti, užsiblokuojame nuo jų, o karas ten vyksta kiekvieną minutę, sekundę. Vakaruose pagaminti komponentai iki šiandien randami rusiškuose ginkluose, nepadarėme užsibrėžtos Rusijos ekonominės izoliacijos, matau atsipalaidavimą Europos Komisijos ir pačios komisarės sprendžiant visa tai. – ES plėtra kelia iššūkių dabartinei ES, jos 27 valstybėms narėms, turbūt to nenuneigsime. Ar ES plėtrai nėra alternatyvos? – Nėra alternatyvos ES plėtrai ir reikia padėkoti Aukščiausiajam, kad ukrainiečiai ryžosi siekti narystės ES. Mes, lietuviai, esame laimingi vaikai – greičiau prasmukome į ES. Ukrainai šis procesas užtruko, gal todėl, kad ji labiau įtraukta į Rusijos įtakos lauką. Ukrainos narystė ES sustiprins Europos, taip pat ir Lietuvos ateities taikos garantijas. Ukrainiečių kariuomenė, kurią užgrūdina dabartinis karas ir moraliniu, ir kariniu atžvilgiu, po kažkurio laiko gali būti neįveikiama kliūtis bet kam. ES plėtra pareikalaus didžiulių pokyčių pačioje ES, nes tiek daug neturtingų europiečių į ES dar nebuvo priimama. Supraskime, broliai ir seserys, kad reikės pasidalinti tuo pačiu duonos kąsniu, kurį tokį sotų ir taip ilgai gauname iš ES. Jei nesutiksime didinti savo įnašą į ES biudžetą, tai mūsų ašaros dėl ES plėtros siekiant, kad ir Ukraina patų ES nare, bus apgailėtinas cinizmas. Ukrainai įstojus į ES turės keistis ir ES žemės ūkio politika. Ukrainos derlingos žemės padarys ES svarbiausiu žaidėju pasaulio maisto rinkose, Europa turės sau užtektinai kokybiško, taikoje su gamta užauginto, pagaminto maisto. Ukrainiečių gyvenimas irgi turės kardinaliai pasikeisti. Ukrainiečiai yra atsigręžę į Vakarus, tolsta nuo Rusijos. Ir šiame kelyje juos reikia paskatinti, ne vien auklėti, kaip tuos studentus, reikia apkabinti kaip draugą, bičiulį, kaimyną. Broliai, sesės lenkai, ar jus neatsimenate, kaip apie jus 2004, 2005, 2006 metais prancūzai kalbėjo? Jų laikraščių antraštės skelbė: „Lenkų santechnikas atims darbą iš prancūzo santechniko.“ ES plėtra neįvyks be pokyčių, reikės ir mums adaptuotis, reformuotis ES narystės siekiančioms šalims, kad jomis galėtume pasitikėti. Neatsakingai elgiasi tie, kurie gąsdina tais pokyčiais. Neduok, Dieve, jeigu užšaldysime sprendimus dėl ES plėtros, funkcionavimo, negalvokime, kad situacija, kurioje dabar esame, yra pavojingiausia. Terorizmas, dirbtinis intelektas panaudotas karui, gali sukelti neprognozuojamų, dargi sunkiai besuvaldomų dalykų, keliančių baisias grėsmes ir pasekmes. Turime suprasti, kad tik stipri ir vieningesnė Europos Sąjunga – ekonominė ir politinė bendrija – yra taikos senajame žemyne garantas.
|
|
