Majorė gydytoja išgyvena ne dėl savęs, o dėl fronte kovojančių vyro ir dukters

Jelena net fronte nenusiima vyro nukaldintų sidabrinių auskarų ir žiedų.

„Kai pribėgau prie įnešto kario paauglio veidu ir pradėjau skubią jo apžiūrą, supratau, kad niekuo padėti nebegalėsim, o kai ėmiau ieškoti jo dokumentų ir iš kišenės pabiro karamelės, nebesusilaikiau ir ėmiau kūkčioti“, – prisiminė karo gydytoja majorė 45-erių Jelena Krivonos.

Terapeutė prisipažino, kad tą dieną buvo sužinojusi, jog į fronto zoną buvo pasiųsta brigada, kurioje tarnauja 24 metų duktė Katia, todėl į devyniolikamečio kario mirtį ir sureagavo taip jautriai. Be to, Jelena išgyvena ir dėl Soledare kovojančio sutuoktinio Michailo, irgi majoro, kuriam jau teko patirti dvi kontūzijas.

„Tai, kad visi šeimos nariai yra kariškiai – nedažnas reiškinys, užtat porų, kuriose abu sutuoktiniai tarnauja armijoje, yra nemažai, mūsų brigadoje net septynios tokios poros buvome“, – pasakojo Jelena.

Nedideliame kaimelyje šalia Severodonecko augusi Jelena visiškai neplanavo tarnauti armijoje, tačiau įsimylėjusi karo akademijos studentą nusprendė visur būti kartu ir gydyti kariškius.

„Kadangi jau turėjo tris dukteris, tėvas labai norėjo susilaukti sūnaus, o kai jam klaidingai iš gimdymo namų pranešė, kad gimė sūnus, tai jis tris dienas su draugais šventė ir neslėpė nusivylimo pamatęs parvežtą mane“, – pasidalino Jelena, gimusi vasario 23d., kuri Sovietų Sąjungoje buvo minima kaip tarybinės armijos diena.

„Mano gimtadienis visada asocijuodavosi su armija, tą dieną kurso draugės sveikindavo vyrus ir tuo pačiu mane. Todėl pažintis su kariškiu man atrodė tarsi siųsta likimo“, – pasakojo moteris, su būsimu vyru Miša susipažinusi visiškai atsitiktinai.

Jelena su pavaldiniais – ligoninės personalu

„Savaitgaliui norint iš medicinos instituto bendrabučio parvykti pas mamą paskutinius 10 kilometrų tekdavo eiti pėsčiomis. Kartą einant sustojo mašina, kurioje vyko kaimynų sūnus su dviem bičiuliais karo akademijos studentais, o įlipusi atsisėdau greta Mišos“, – moteris prisiminė ir tai, kaip vakare visi nuėjo į šokius, rytą vaikinai išvyko atgal, tačiau Miša Jelenai ėmė kas dieną rašyti po 3–4 laiškus, nes tada interneto pas juos dar nebuvo.

„Ištekėjau dvidešimties, po metų gimė dukra, o dar po metų kartu su vyru išvykome į jo paskyrimo vietą – Bolgrado miestelį Odesos regione“, – Jelena prisipažino santuokinio gyvenimo pradžią prisimenanti kaip labai sunkią, nes nepriklausomybę atgavusioje Ukrainoje kariškių uždarbiai buvo nepaprastai maži.

„Mišos alga buvo 120 grivinų, mano pašalpa vaikui siekė 20 grivinų, o sauso pieno paketas kūdikiui kainavo 35 grivinos. Kareiviai rinkdavo gatvėje nuorūkas ir maldavo giminaičių, kad iš kaimo atsiųstų lašinių ir bulvių“, – prisiminė Jelena.

Po metų tą karinį dalinį išformavo, ir 2004-aisiais abu liko be darbo. Jaunavedžiai atsikraustė pas vyro brolį į Charkovą, ir kelis mėnesius aštuoni žmonės su dviem katėmis ir šunimi gyveno dviejų kambarių bute.

Jelena gavo darbą karo ligoninėje, o vyras įsidarbino pas juvelyrą ir pradėjo gaminti sidabrinius papuošalus, kuriuos žmona dabar dėvi net vykdama į frontą. Kai 2014 m. Maskva pradėjo karą Donbase, vyras išvyko savanoriu, o po metų vėl buvo priimtas į armiją.

„Aš pasižadėjau, kad į kariuomenę grįšiu tada, kai duktė baigs mokyklą ir išvyks studijuoti, taip ir padariau. Tikėjausi, kad Katia pasirinks kitą kelią, tačiau, dvejus metus pasimokiusi chemijos Čekijoje, nusprendė tapti kariške, įstojo į akademiją Lvove ir net kažkiek laiko tarnavo kartu su mumis viename dalinyje“, – pasakojo Jelena. Formaliai Jelena terapeute dirba Charkovo karo ligoninėje, tačiau jau beveik dvejus metus kas kelis mėnesius yra siunčiama į vis kitą ligoninę arčiau fronto, tam, kad talkintų tenykščiams medikams, – mat, kilus karui, dalis gydytojų, o kai kur – beveik visi, spruko į saugesnes vietas ar užsienį.

Jelena su kolega mediku prie karo greitosios medicinos pagalbos automobilio, kuriuo vyksta į mūšių zoną.

Kadangi informaciją apie žuvusių ir sužeistų karių kiekį Ukrainos vadovybė viešinti draudžia, to Jelenos ir neklausinėjau. Majorė nebuvo linkusi atvirauti ir apie karių psichinę būseną, ligas, nusiskundimus.

O kai pasakiau, kad prie miestelio parduotuvės užkalbinti trys kareiviai prasitarė, kad jų dalinyje siautėja paslaptingas virusas, į ligoninės lovas suguldęs daugybę vyrų, majorė tik tarstelėjo, kad prasidėjus šalčiams visada taip būna: esą silpnesnį imunitetą turintys kariai pradeda sirgti kvėpavimo takų ligomis, peršalimais.

„Negalvokit, kad mes, kariškiai, esame antgamtiškai tvirti, nieko nebijome ir ramiai miegame net šalia sprogstant bomboms. Taip nėra, aš, pavyzdžiui, be raminančių vaistų retai užmiegu, o juos neretai geria ir vyras, duktė“, – kalbėjo terapeutė.

Jelena ypač išgyveno vyrui patyrus kontūzijas, nors šis ir bandė nuslėpti sužeidimus, kad žmona su dukra nesijaudintų. Katia irgi mamai apie patirtus pavojus nepasakoja, nes žino, kad ši jautriai į tai reaguoja.

„Mūsų šeima yra drausminga, konkreti, todėl, kai neseniai dukrai pasakiau, jog ir ją, ir jos tėvą be galo myliu, ši paprašė apie švelnumus kalbėti po karo, nes dabar reikia ne graudinti vienas kitą, bet būti susikaupusiems ir dalykiškiems“, – pasakė Jelena.

Terapeutė spėjo, kad duktė atsigimė į savo tėvą – racionalų mažakalbį kariškį, o ne į emocingą motiną, jautriai išgyvenančią kiekvieno neįstengto išgydyti kario mirtį.

Į šią ligoninę, kurioje dirbo Jelena, atskriejo raketa, tačiau medikai ir pacientai ką tik buvo evakavęsi.

„Po karo mūsų sodyboje auginsiu dar daugiau gyvūnų, nes tai mane labiausiai atpalaiduoja ir džiugina. Laikėme ne tik šešis šunis ir tris kates, bet ir būrį vištų, kalakutų. Paukščių nebeliko nė vieno, nes pirmą karo dieną privalėjome skubiai išvykti, tad juos išleidau į pievą pagalvojusi – geriau tegul žūna laisvi gamtoje negu kad iš bado“, – pasakojo majorė.

Jelena taip myli savo šunis ir kates, kad pati porą kartų per savaitę vyksta 100 km iš ligoninės pafrontėje šiems pridėti maisto. Kartu dažnai mašinoje veža ir sužeistą ar sergančią benamę katę, šunį, kuriuos fronto kariai prašo nugabenti pas veterinarą.

„Po visų žiaurumų, kuriuos mato ir patiria fronte, gyvūnai kariams tarsi grąžina prisiminimus apie namų jaukumą, tad jie noriai globoja paliktas kates ir šunis, dalijasi maistu, prašo nuvežti pas veterinarą“, – paaiškino Jelena. Medikei giliai atmintin įstrigo vienas atvejis, kai sunkiai sužeistas ir trumpam sąmonę atgavęs karys paklausė, ar viskas gerai kartu buvusiam kovos draugui ir ar nieko neatsitiko jo globojamai katytei Murkai.

„Apie gydytų karių mirtis stengiuosi negalvoti, nes visą dėmesį reikia skirti gyviesiems, tačiau per sapnus mirusieji kartais aplanko, o tą vaikinuką su iš kišenės pabirusiais saldainiais per miegus jau ne kartą regėjau. Jis buvo per jaunas taip žūti, bet karą pradėjusiems Kremliaus vadams gailesčio jausmas turbūt yra svetimas“, – pasvarstė majorė.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos

• Rašyti komentarą (0)