|
|
|
Savanorystė suteikia drąsos įgyvendinti savo siekius
Šiais laikais jaunuolius galima suskirstyti į dvi grupes – tuos, kurie labai mielai savanoriauja įvairiuose renginiuose, visur dalyvauja, ir tuos, kurie net nenori pagalvoti apie tai. Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokė Enrika Grybauskaitė pripažino, kad ji ėmėsi to nedrąsiai, o po to pamatė, kad tai labai jai padeda pačiai augti kaip asmenybei. O vėliau ėmėsi ir drabužių dizaino, o tai dar labiau sujaukė galvą – kam ruoštis ateityje, kuriuo keliu sukti? Savanorystėje esama daug pranašumų Enrika papasakojo, kad savanoriauti pradėjo dar devintoje klasėje, kai įsiliejo į Palangos senosios gimnazijos bendruomenę. „Tuomet mano draugės savanoriavo, tai ir aš panorau pabandyti. Man svarbiausias dalykas yra patirtis, kuo daugiau jos gauti. Savanorystė mane paskatino išeiti iš komforto zonos. Visiškai pasikeičiau, kai pradėjau savanoriauti. Nepalyginsi, kokia buvau aštuntoje klasėje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau taip drąsiai prieiti prie žmonių ar kalbėti prieš auditoriją“, – savanorytės privalumus vardijo Enrika. Ji gavo ir papildomai retorinių žinių, kaip kalbėti prieš auditoriją, artikuliuoti žodžius ir panašių dalykų. „Savanorystė neabejotinai suteikia ir daug naujų pažinčių. Aš tiek daug žmonių pažinau, niekada nebūčiau tiek pažinčių užmezgusi kitu atveju. Išmokau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pildyti projekto sąmatas, ataskaitas. Tik užtenka pasakyti, kad nori kažko išmokti, ir visos galimybės bus suteiktos. Per vasarą vykdžiau savo projektą“, – apie atsivėrusias galimybes pasakojo gimnazistė. Būna ir blogų patirčių, pripažino Enrika. Vasaros pabaigoje ji baigė jaunimo savanorišką tarnybą, kuri truko šešis mėnesius. Ten reikia kiekvieną mėnesį savanoriauti po 40 valandų ir gauni sertifikatą. Taip prisideda ir balas prie egzamino. „Aš pasirinkau savanoriauti darželyje ir supratau, kad su vaikais dirbti man labai nepatinka. Tuomet pakeičiau jaunimo erdvę ir savanoriavau ten, kur jau buvau save išbandžiusi“, – apie tai, kaip galima suprasti savo stipriąsias puses, kalbėjo E. Grybauskaitė. Dabar ji jau žino, kad vaikų erdvėse jai netinka savanoriauti ir iš anksto atsisako.
Baimė neturi trukdyti siekti tikslų Dabar Enrika jau iš aplinkinių elgesio supranta, ar žmogus yra savanoriavęs, nes savanoriai yra labiau susitvardantys, kantrūs ir atsakingi žmonės. O kiti nori, bet bijo, nes galvoja, kad teks stačia galva nerti į visas veiklas ir nesugebės susitvarkyti. Bet Enrika drąsina nebijoti, drąsa įvairioms veikloms atsiranda pamažu. Ji pati visą vasarą vykdė savo projektą, susijusį su jos pomėgiu – buvo įkūrusi dizaino studiją – ir susidūrė su tuo, ką reiškia atsakomybė prieš kitus. „Jeigu tu kažko nežinai, vadinasi, nežino niekas, o taip negali būti, nes reikia žmonėms suteikti visą būtiną informaciją. Baimė, žinoma, yra nuolatinė palydovė, bet taip mokaisi lyderystės“, – pasakojo Enrika, pripažinusi, kad sunkiausia būna renginio taisykles išaiškinti suaugusiems žmonėms, kurie nori daryti savaip, nes jaunesnis žmogus kai kuriems neatrodo galintis vadovauti. Galiausiai projekto rezultatas labai nudžiugino. Nuolat susirinkdavo daug žmonių, norinčių buvo dar daugiau negu buvo galima priimti. Dalyviai galėjo piešti ant marškinėlių ir medžiaginių maišelių. Išbandė jėgas drabužių dizaino srityje Enrika visada mėgo piešti, o kai ėmė lankyti Palangos senąją gimnaziją, atsiskleidė jos meniškoji pusė kiek kitokiu formatu – modeliuojant drabužius. „Tai, kad man patinka kurti, kažką daryti, jau buvo aišku nuo mažens. Prisižiūrėdavau visokių dalykų per „Youtube“ ir bandydavau atkartoti. Mama juokdavosi, kad namuose būdavo pilna šiukšlių. O paskui pradėjau tapyti. Dvejus metus nuolat piešiau, o paskui pieštukas nukrito ir į rankas paėmiau teptuką“, – pasakojo Enrika. O drabužių dizainas atsirado visai netikėtai. Gimnazijoje ėmusi mokytis ji sulaukdavo komplimentų, kad gražiai tapo, o norėjosi parodyti savo paveikslus, bet nė nepagalvojo, jog savo darbus galima pademonstruoti ir kitokiu būdu – ant drabužių. „Mano mama daug metų dirbo siuvėja, ir aš niekada negalvojau, kad pradėsiu kažką panašaus daryti kaip mama. Bet dabar atrodo, kad viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti“, – šypsojosi Enrika. Devintoje klasėje ėmė dėlioti mintis, o dešimtoje jau atsirado daugiau drąsos ir pasirodyti. Kasmetinėje jaunųjų dizainerių šventėje „Banga“, kurią Palangos senojoje gimnazijoje rengia mokytoja Daiva Stonkuvienė, ji pademonstravo savo kolekciją „Egzistencija“. „Reikėjo staiga apsispręsti, bet paskui rezultatas man labai patiko. Dabar visus, kas nori, kas kažką daro, bet nedrįsta, labai skatinu eiti ir daryti, nes tai labai puiki patirtis“, – paragino pašnekovė, papasakojusi, kad visas pasiruošimas suteikė daug galimybių mokytis pateikti savo darbus. Motyvacijos suteikia ir tai, kad pavyksta įgyvendinti savo vizijas. Daug pasitikėjimo suteikia ir palaikymas. „Tiek mama padeda, tiek ir draugės, kurios būna ir mano modeliai. Jos irgi žino, koks puikus jausmas yra pristatyti kūrinius, būti scenoje ir dar – kai viskas pavyksta. Jos man labai padeda ir kurti. Toji kolekcija yra ne vien mano, bet ir jų. Net nežinau, kiek kartų esame ir verkusios iš džiaugsmo. Tai yra pati geriausia patirtis. Esu be galo dėkinga už visa tai“, – neslėpė emocijų Enrika, kuri savo antrąją kolekciją pristatė metų pabaigoje Palangos jaunimo apdovanojimuose „Kopa“. Pasiteiravus, ar sieks ateityje karjeros šioje srityje, pašnekovė patikino, kad dar tikrai nėra apsisprendusi, nes veiklų, kurios jai patinka, yra nemažai. Tad ji tikisi, kad savaime viskas susidėlios į lentynas ir galiausiai neliks jokių abejonių, kai ateis tam laikas.
Rugilė SIMONAUSKAITĖ
|
|
